Ji turi raumenų nepakankamumą, stuburo deformaciją.
Suaugusi ji prarado ir regėjimą.
Bet tai jos nepalaužė.
Ji džiaugiasi gyvenimu.
O džiaugsmu dalijasi su kitais.
Aurelija rašo tinklaraštį www.andrelija.lt.
Rašyti jai labai patinka.
Aurelija nelankė mokyklos.
Nes labai dažnai sirgo.
Rašyti, skaityti ir kitų dalykų ji išmoko namuose iš seserų.
Vaikystėje su draugais ji leido „Kiemo laikraštuką“.
Vaikai patys rašė, klijavo nuotraukas.
Laikraštį pardavinėdavo kaimynams.
Visi jį noriai pirkdavo.
Dabar savo tinklaraštyje Aurelija rašo apie jai svarbius dalykus.
Kas sukelia jai visokių minčių.
Bet ji niekada nesiskundžia.
Mergina stengiasi parodyti šviesiąją gyvenimo pusę.
Aurelija aprašo įvairias situacijas.
Ir kviečia skaitytojus diskutuoti.
Kartais patys žmonės jai papasakoja savo istorijas.
Tada ji jas aprašo ir paskelbia tinklaraštyje.
Jos aprašomos temos svarbios daugeliui.
Tai rodo skaitytojų komentarai.
Tinklaraštis Aurelijai leidžia atskleisti savo vidų.
Žmonės pamato ne tik jos išorę.
Dėl merginos išvaizdos žmonės kartais galvoja.
Kad Aurelija turi intelekto negalią.
Tik pabendravę supranta.
Kad Aurelija yra protinga ir kūrybinga asmenybė.
Vaikystėje mergina labai išgyveno dėl aplinkinių požiūrio į ją.
Dėl to galiausiai tapo šiurkšti.
Ėmė pyktis su savo šeima.
Požiūrį į viską pakeitė psichologijos kursai.
Juos ji išklausė nusprendusi savanoriauti „Vilties linijoje“ Telšiuose.
Tada jai buvo 23 metai.
Telšių dienos centro vadovė pastebėjo Aurelijos gebėjimus, malonų balsą.
Tada ir pasiūlė tapti savanore.
Psichologijos kursuose Aurelija suprato.
Kad reikia keisti požiūrį į save ir kitus.
Šie kursai davė rezultatų.
Aurelija ėmė lengviau bendrauti, susirado daugiau draugų.
Į „Vilties liniją“ paskambinę žmonės džiaugėsi Aurelijos pokalbiais.
Jie padėkodavo jai už išklausymą ir patarimus.
Šis darbas merginai patiko.
Bet teko jo atsisakyti dėl negalios.
Būdavo sunku ateiti į centrą, ypač žiemą.
Užtat psichologija ji toliau domisi rašydama savo tinklaraštyje.
Aurelija yra labai savarankiška.
Tokia ji buvo nuo vaikystės.
Todėl labai džiaugėsi apsigyvenusi atskirai su savo vyru Andriumi.
29 metų Aurelija neteko regėjimo.
Tai jai buvo didelis smūgis.
Aurelija galvojo.
Kad teks atsisakyti rašymo, piešimo, kitų pomėgių.
Tuo metu jai labai padėjo jos vyras.
Jis ją drąsino ir ieškojo informacijos.
Aurelijos akių gydytoja pasiūlė išbandyti neregiams skirtas kompiuterių programas.
Tos programos įgarsina tekstus telefone ar kompiuteryje.
Aurelija išmoko tomis programomis naudotis.
Taip vėl tapo savarankiška.
Vėl išmokti tvarkytis namuose labai padėjo vyras Andrius.
Paskui Aurelija sukūrė interneto svetainę „Artimi“.
Ten atsirado daug bendraminčių.
Aurelija su vyru ėmė organizuoti susitikimus.
Vis dėlto bendruomenė apsipyko.
Aurelija dėl to labai išgyveno.
Šią svetainę mergina nusprendė sunaikinti.
Vis dėlto bendruomenėje ji susirado draugų.
Viena draugė pasiūlė prisijungti prie „Neįgaliųjų naujojo teatro“.
Aurelija tapo šio teatro vadybininkė.
Ji bendrauja ir su žiniasklaida.
Pasakoja apie teatro veiklą.
Teko persikelti gyventi į Vilnių.
Buvo labai sunku išsinuomoti būstą.
Žmonės nenorėjo išnuomoti neįgaliajam.
Jie galvojo.
Kad mergina neišgalės susimokėti ar sukels gaisrą.
Dabar Aurelija ir jos vyras gyvena nuosavame bute.
Jį nusipirko ir įsirengė pasiėmę paskolą ir gavę valstybės paramą.
Aurelija dirba iš namų ir kartu šeimininkauja.
Ji taip pat norėtų rasti papildomą darbą su kompiuteriu.
Aurelija mėgsta rengti gerumo akcijas.
Ji savo daiktų padovanoja kitiems.
Tokio nesavanaudiškumo ji išmoko iš močiutės.
Merginos mama ir močiutė buvo siuvėjos.
Aurelija nuo vaikystės irgi bandė siūti.
Buvo pasisiuvusi sau rankinę ir draugių lėlėms siuvo drabužėlius.
Su drauge Aurelija laimėjo „Auksarankės“ konkurse.
Buvo numezgusi suknelę ir kepuraitę.
Dabar irgi kartais mezga.
Tik mezga mažesnius daiktus.
Aurelija pati kūrė savo buto interjerą, baldus.
Ji labai džiaugiasi savo vyru.
Vyras Andrius ją visada palaiko ir padeda.
Laiminga jų šeima įkvepia ir kitus.