Apie negalią filmuose.
Buvo kalbėta apie tai.
Kodėl kine mažai temų apie neįgalumą.
Diskusijoje dalyvavo Dovilė Butnoriūtė.
Vilma Levickaitė.
Austė Zdančiūtė.
Ir filmų režisierius Linas Mikuta.
Diskusiją planavo versti į gestų kalbą.
Bet to neprireikė.
Diskusijos paklausyti neatėjo nė vienas kurčiasis.
Diskusijos dalyviai sako.
Kad Lietuvoje dar trūksta tokių filmų įvairovės.
Žmonės dar mažai žino apie neįgaliuosius.
Todėl ir filmai yra vienpusiai, neįvairūs.
Režisierius sako.
Kad tokį įvaizdį formuoja Holivudas.
Kur aktoriai visi sveiki ir gražūs.
Tokiuose filmuose nelieka vietos negaliai.
Arba ji rodoma keliant užuojautą.
Filmai neturėtų akcentuoti negalios.
Filmas pirmiausia turi būti kokybiškas kūrinys.
Ir rodyti kitokį pasaulį nesistengiant pabrėžti.
Kad tai neįgalaus žmogaus pasaulis.
Jei filmai bus išskiriami kaip filmai apie neįgaliuosius.
Tai bus atskirtis.
Pirmiausia turi būti įdomi filmo istorija.
Linas Mikuta sukūrė filmą apie tėvą ir sūnų.
Sūnus yra kurčias.
Bet filmas nėra apie negalią.
Tai filmas apie tėvo ir sūnaus santykius.
Diskusijoje dalyviai kalbėjo.
Kad reikia didinti kino prieinamumą.
Tai yra subtitruoti, įgarsinti filmus.
Tam reikia išmanančių ir patyrusių specialistų.
Arūno Žebriūno filmas „Gražuolė“ pritaikytas neregiams.
Jis yra specialiai įgarsintas.
Filmą galima pažiūrėti LRT mediatekoje.
Pirmiausia reikia pritaikyti fizinę aplinką.
Neįgalieji dažnai negali dėl to pamatyti filmų.
Vienas filmas buvo pritaikytas akliesiems.
Bet jie į filmą neatėjo.
Tai rodo.
Kad jiems reikia rodyti daugiau filmų.
Ir juos labiau reklamuoti.
Toks pritaikymas brangiai kainuoja.
Bet visi žiūrovai turi būti lygūs.