Jis turi negalią, sėdi vežimėlyje.
Tomas nevaldo kojų ir rankų.
Jo liga yra raumenų atrofija.
Tomas turi du brolius.
Jie irgi turi tokią pačią negalią.
Visi jie gerai sutarė.
Ir nejautė atskirties.
Tomas prisimena vaikystėje kęstą skausmą.
Turėjo nešioti specialius batus.
Tėvai visur berniuką vežiojo.
Bet niekas nepadėjo.
Tomas mokėsi namuose.
Nes tais laikais nebuvo pritaikytų mokyklų.
Oficialiai Tomas baigęs tik penkias klases.
Tomas daug ugdėsi namuose.
Ir skaitė labai daug knygų.
Tai buvo geriausias jo išsilavinimas.
Tomas su broliais prisijungė prie bažnytinio judėjimo.
Ir bendravo su pranciškonų vienuoliais.
Dėl jų ėmė mokytis užsienio kalbų.
Tomas norėjo studijuoti.
Bet negalėjo.
Nes oficialiai nebuvo baigęs vidurinės mokyklos.
Tomas džiaugiasi savo jaunyste.
Nes daug ko išmoko.
Tomui buvo sunkiau paauglystėje.
Kad negalėjo su visais vaikščioti, draugauti.
Tomas labai tiki Dievu.
Tai jam padeda jaustis svarbiam, reikalingam.
Tomas sako.
Kad reikia priimti save ir savo negalią.
Ir dėl jos nieko nekaltinti.
Tomas jau keturiolika metų vedęs Jolitą.
Jolita yra mokslų daktarė.
Jolita dažnai sulaukia klausimų.
Kodėl ji gyvena su neįgaliu vyru.
Jiedu daug metų draugavo.
Draugystė juos suartino.
Jolita džiaugiasi savo vyru.
Tomas ją palaiko, paremia.
Jolita rūpinasi visa buitimi.
Ji kartais pavargsta.
Bet meilė nugali viską.
Pora sako.
Kad svarbu vienam kitą išklausyti ir išsikalbėti.
Tomas neseniai išleido naują knygą.
Ji yra apie popiežių Pranciškų.
Jis gyvena aktyviai, dalyvauja susitikimuose.
Su žmona jie turi pritaikytą automobilį.
Tad važiuoja pas draugus, į koncertus.
Tomas sako.
Kad negalia nėra blogis.
Nereikia dėl jos pykti ir jausti neapykantos.
Negalia kartais padeda rasti save.
Tomas sako.
Kad be negalios nebūtų savimi.