Ji yra psichologė ir vaikų auklėtoja.
Ji dirba Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų centre.
Indrė visada norėjo dirbti su vaikais.
Bet iš pradžių buvo labai sunku.
Kurtieji vaikai jos nenorėjo klausyti.
Indrei reikėjo išmokti vaikus sudominti.
Indrė sako.
Kad nėra visiems tinkančio būdo mokytis.
Ne visi vaikai mokėjo gestų kalbą.
Kai kurių girdintys tėvai mokė tik šnekamosios kalbos.
Bet Indrė su vaikais kalbėjo gestų kalba.
Dabar Indrė su savo mokiniais jau susišneka.
Indrė sako.
Kad kurtieji vaikai save nuvertina.
Jie galvoja.
Kad nieko gyvenime nepasieks dėl kurtumo.
Indrė nori.
Kad vaikai pasitikėtų savo jėgomis.
Gestų kalba vaikai gali išsikalbėti.
Kartais girdintys tėvai bijo gestų kalbos.
Nes galvoja.
Kad jų kurtieji vaikai nebemokės kitaip susišnekėti.
Indrė turi klausos aparatą.
Ir gali susikalbėti žodžiu.
Bet tik išmokusi gestų kalbos atsigavo.
Ir pasijuto bendraujanti su savais.
Indrė sako.
Kad kurčiųjų mokykloje vaikai jaučiasi geriau.
Nes gali būti su savais ir nebijoti.
Indrė prisideda rengiant gestų kalbos žodyną.
Ji važinėja į mokyklas.
Nori vaikus supažindinti su gestų kalba ir kurčiaisiais.
Kad sveikieji vaikai priimtų kurčius bendraamžius.
Indrė atliko tyrimą ir nustatė.
Kad dauguma vaikų su tėvais susirašinėja.
Nes tėvai nemoka gestų kalbos.
Taip vaikai negali su tėvais atvirai kalbėtis.
Gestų kalba kurtiesiems labai svarbi.