Lietuvoje daugėja grupinio ir savarankiško gyvenimo namų.
Žmonės apgyvendinami apsaugotame būste.
Jie ten persikelia iš didelių globos įstaigų.
Labai svarbu, kad jie gautų reikalingas paslaugas kuo arčiau namų.
Daugiausia specialistų pagalbos yra grupinio gyvenimo namuose.
Apsaugotame būste pagalba yra tik pati būtiniausia.
Ji trunka vos keletą valandų per savaitę.
Apie tai papasakojo Violeta Toleikienė.
Ji dirba Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje.
Yra žmonių, kurie serga labai sunkiai.
Tokių ligų jau nebeišgydysi.
Bet tuos žmones reikia slaugyti.
Lietuvoje gerų specialistų labai trūksta.
Reikia daugiau mokymų.
Nėra atvejo vadybos paslaugos.
O ji labai reikalinga.
Žmogus suserga netikėtai.
Jam pačiam tenka ieškoti pagalbos.
Artimieji irgi nežino, ką daryti.
Kita bėda – globos įstaigų darbuotojai nelabai nori keistis.
Jiems patinka dirbti taip, kaip anksčiau.
Žmonės su psichikos ar proto negalia džiaugiasi, kad gyvena atskirai.
Jie nenori, kad kiti apie jų negalią spręstų nepabendravę.
Savivaldybės dažnai siūlo kurti namus per didelėse patalpose.
Jos gali netikti dėl įvairių priežasčių.
Vilniuje buvo pasiūlyta Tyzenhauzų ligoninė.
Ji nepatogi.
Tokį savivaldybių požiūrį reikia keisti.
Didelės globos įstaigos pamažu bus naikinamos.
Pasirūpinti neįgaliu žmogumi nereiškia jį užrakinti, kad nesusižeistų.
Kiekvienas nusipelno gyventi taip, kaip jam patogiau.
Dar viena naujovė – apsaugotas būstas.
Apie tai papasakojo specialistas Gytis Baltrūnas.
Tokie būstai yra Vilniaus, Šiaulių, Tauragės ir Utenos regionuose.
Šiauliuose, Tauragėje ir Utenoje buvo apgyvendinta po keturis žmones.
Vilniuje apgyvendinti aštuoni žmonės.
Tuo rūpinasi Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija.
Pirmas pusmetis buvo sunkus.
Kai kuriems žmonėms buvo sunku priprasti gyventi savarankiškai.
Žmogus privalo viską daryti pats, kitaip jis nieko neišmoks.
Bet dabar žmonės, kurie gyvena apsaugotame būste, jaučiasi daug geriau.
Kai kurie turi darbą.
Žmonėms su psichikos negalia trūksta veiklos bendruomenėse.
Jie gali būti įgiję išsilavinimą.
Todėl dienos užimtumo centrai jiems netinka.
Ten jiems nuobodu.
Psichikos ligos kartais paūmėja.
Kai kada gali prireikti daugiau paslaugų.
Todėl svarbu, kad žmonės galėtų būti lengvai perkeliami iš savarankiškesnių namų į tuos, kur daugiau paslaugų.
Reikia jiems sudaryti sąlygas grįžti atgal, kai pagerės.
Kol kas apsaugoto būsto namai tik išbandomi.
Todėl tenka galvoti, kur perkelti žmones, kai tai baigsis.
Reikės įtikinti savivaldybių vadovus, kad skirtų pinigų apsaugotiems būstams.
Europoje žmonės pagyvena apsaugotuose būstuose, paskui grįžta į savo namus.
Įsidarbinę žmonės galėtų kartu nuomotis butus.
Gyventi juose po du arba po tris.
Savarankiškai susimokėti už nuomą.
O dalį išlaidų sumokėtų valstybė.
Daug psichikos negalią turinčių žmonių bėdų galima išspręsti juos įdarbinus.
Tačiau socialinėse įmonėse dirba vos keliolika psichikos negalią turinčių žmonių.
Vytautas Adomaitis yra įmonės „Versli Lietuva“ vadovas.
Jis sako, kad žmonėms su negalia galėtų labiau padėti nevyriausybinės organizacijos.
Svarbiau yra žmones išmokyti gyventi savarankiškai.
Galbūt žmogus pats pradės verslą.
Arba įsidarbins.
Jam reikės mažiau artimųjų pagalbos.
Žmonės su negalia ne iš karto išmoksta bendrauti.
Jie ne iš karto išmoksta dirbti.
Jie gali ilgai priklausyti nuo artimųjų ir valstybės pinigų.
Žmonės su negalia dažnai nežino, kokios paslaugos jiems priklauso.
Nevyriausybinės organizacijos galėtų apie tas paslaugas jiems papasakoti.
Jos galėtų teikti paslaugas arčiau namų.