Trijų žemaūgių moterų kasdienybė guliverių pasaulyje

Žemaūgiai žmonės vis dar susiduria su stereotipiniu visuomenės supratimu, kad jie yra netinkami intelektiniam ar kūrybiniam darbui. Tiesa, šis stereotipas labiau veikia vyresniąją visuomenės dalį, jaunimas į žemaūgį žmogų žiūri jau kitaip.  

Irmina Beneševičiūtė iš Šeduvos, 34 metų, 1,30 m ūgio.

Irmina mano, kad žmogaus negalia dažnai ir yra varomoji jėga. Kai nesiseka, juokais sako, kad svarbiausia ‒ ne ūgis, o smūgis... Pradinio ugdymo pedagogė, po magistro studijų įgijo ir socialinės pedagogės profesiją. Aštuonerius metus dirbo Šeduvos neįgaliųjų draugijoje, buvo atsakinga už veiklas. Dabar nuolatinio darbo neturi, bet veiklos – užtektinai: per draugiją prisideda prie miestelio, mokyklos renginių, bendradarbiauja su Šeduvos kultūros ir amatų centru. Domisi nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), kurios pirmosios paskatino žmones su negalia dalyvauti visuomeninėje veikloje, formavo pozityvų visuomenės požiūrį į juos. Rašo straipsnius į mokslinius leidinius. Tai suryja daugybę jėgų, laiko, lėšų – tenka nuvažiuoti ir į bibliotekas, ir pas negalią turinčius respondentus. Tačiau taip gyvendama jaučiasi naudinga visuomenei.

Asta džiaugiasi, kad turi stiprias rankas – net automobilį be vairo stiprintuvo lengvai valdo. Kojos silpnesnės, bet paeina pati. Mokytis pradėjo dešimties, kai jau buvo tvirtesnė, suvokė save. Bendraklasiai ją labai mylėjo, niekada neskriaudė. Po mokyklos buvo įstojusi studijuoti ekonomiką Kaune. Tačiau buvo fiziškai per sunku mokytis – fakultetų daug, tolokai vienas nuo kito, nebuvo kam vežioti, todėl ištvėrė tik vieną sesiją. Vėliau Šiaulių kolegijoje neakivaizdžiai baigė buhalterinę apskaitą. Gyvena ūkiškai su mama pačiame Rokiškyje. Užsiaugina veršių, paukščių mėsai. Turi pieningų, bet kaprizingų karvučių. Jas  melžia mama, o kartais – mamos drabužiais apsivilkusi kaimynė. Kasdienis Astos darbas – rytais pirkėjams išvežioti pieną, varškę, sviestą. Net ir šeštadienis kupinas darbų: tai karvėms bulves pjausto, tai pieno bidonėlius plauna. Grįžusi į trobą, kruopščiai, iki tviskėjimo iššveičia visus virtuvės kampus. Tačiau dar randa laiko laikraščio kryžiažodžiui išspręsti. Patinka nusistovėjęs, ramus gyvenimas Rokiškyje, todėl į didmiestį nesikraustytų.

Po mokyklos Rita buvo nutarusi niekur nesimokyti, likti pas tėvus „užpečkyje“. Bet buvo pakviesta buhalteriauti kolūkyje. Iš pradžių nepasitikėjo savimi. Tačiau užsispyrė ir su darbu susitvarkė. Vėliau neakivaizdžiai baigė Klaipėdos žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą. Dabar, artėjant Kalėdoms, ji ieško rėmėjų dovanėlėms nupirkti, lanko iš namų neišeinančius žmones su negalia. Jau devynerius metus dirba Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Raseinių skyriuje: pradėjo socialine darbuotoja, dabar yra pirmininkė. Negali atsidžiaugti, kai pavyksta suorganizuoti įdomų renginį, kad viskas gerai klostosi žmonių su negalia teatrui, su kuriuo visur važinėja – ne už pinigus, o tam, kad žmonės pamatytų, suprastų negalią. Gyvena su nepakylančia iš ligos patalo mama. Iki pusiaudienio mamą slaugo kaimynystėje gyvenanti Ritos sesuo. Grįžus iš darbo, reikia pasirūpinti šiltnamiais, daržais, malkomis, pavyzdingai tvarkoma aplinka. Tvarkosi paprastai, o darbo – sočiai. Tačiau po sunkios dienos būtinai leidžia sau atsikvėpti ir paskaityti mėgstamą žurnalą.  

Visos trys žemaūgės moterys gyvena nuosavuose namuose, pinigų būstams pritaikyti pagal specialiuosius poreikius iš valdžios neprašė. Kaip sumanė, taip ir prisitaikė iš šeimos lėšų, todėl dabar niekam nereikia dėkoti. Irmina namie nesijaučia žemaūgė. Tėvai padarė žemesnius išorinius laiptukus, kad būtų patogiau laipioti, įstatė duris, kurių sklendės yra pagal Irminos ūgį. „Elektros jungiklius tėtis pritvirtino žemai, todėl užsidegu šviesą be vargo“, – pasakoja Irmina. Ji džiaugiasi, kad vonią pakeitus dušo kabina, jos liemens lygyje įrengus nedidelę kriauklę su čiaupu, pajungus automatinę skalbyklę, vonios kambariu labai patogu naudotis. „Kai keitėme langus, staliams demonstravau, kurioje vietoje turi būti langų rankenėlės“, ‒ prisimena Irmina. Dabar ji gali savarankiškai varstyti langus.

Asta tvirtina, kad jos būste jokių ypatingų pritaikymų nėra. „Prie buities sąlygų prisitaikiau pamažu. Tiesa, tėvai dar anksčiau yra padarę kai kuriuos specialius patogumus. Tačiau nereikėjo nieko labai išskirtinio“, – sako ji šypsodamasi. Ir papasakoja, kaip dėl patogumo su mama pasidalija darbus: „ Puodą ant viryklės galėčiau uželti, bet reikėtų pasilipti ant taburetės ir dar patogiai tą puodą pasidėti. Todėl gamina mama. Aš tik sviestą elektrine sviestamuše sumušu, o paskui viską iššveičiu, išplaunu, sutvarkau.“ Ritos namas – vienaaukštis. Jame ji nepatiria ypatingų nepatogumų, todėl niekada ir nemąstė apie specialius pritaikymus. „Jei ko nors nepasiekiu, turiu kėdutę ir ant jos pasilipu. Nedarau problemos iš nieko“, – ramiai sako ji.  

Kad ir kokiame Lietuvos mieste ar miestelyje gyvena žemaūgiai žmonės, jų problemos, regis, labai panašios. Parduotuvėse sunku savarankiškai išsirinkti prekes, nes jos per aukštai sudėliotos lentynose, nepatogu matuotis drabužius kabinose – nuolatos reikia parduotuvės asistentų pagalbos. Priartėjus žemesnio nei standartinio ūgio žmogui, gali neatsiverti jutikliais valdomos durys. Durų valdymo blokeliai, skambučių, liftų iškvietimo mygtukai nepasiekiami, todėl tenka griebtis kokio nors įnagio (skėčio, pagaliuko) arba skambinti mobiliuoju telefonu ir prašyti, kad įleistų. Labai dažnai bilietų kasų langeliai autobusų, geležinkelio stotyse būna per aukštai įrengti. Tada žemaūgiui žmogui ypač sunku sugraibyti monetomis paduodamą grąžą. O jei banko kortelės nuskaitymo aparatas pritvirtintas nepasiekiamame aukštyje, tenka pardavėjui paduoti banko kortelę ir pasakyti jos kodą!

Pasak Irminos, Šeduvos šaligatviai – be nuolydžių neįgaliojo vežimėliams nuvažiuoti. Nepritaikytas pastatas, kurio pirmajame aukšte yra policija, o antrajame – biblioteka. Irmina jau turėjo bėdų dėl stuburo, nebevaldė kojų, tad retkarčiais pagalvoja ir apie judėjimą neįgaliojo vežimėliu. Be to ir dabar Irminai kur kas patogiau eiti nuolydžiu nei lipti stačiais aukštais laiptais. Registratūros langelis poliklinikoje – tipinio ūgio žmogaus krūtinės aukštyje, tad priėjus Irminai, registratorės nė nesureaguotų. Anksčiau panaši situacija kildavo Irminai apsilankius banke. „Darbuotojai matydavo tik mano viršugalvį – taip aukštai buvo langeliai. Turėdavau iš visų jėgų pasistiebti pasirašinėdama. Dabar banke situacija pagerėjusi, tad galiu pasirašinėti be vargo“, – Irminos balse suskamba humoro gaidelė.

Rokiškietė Asta stebisi, kad jos mieste iki šiol specialiesiems žmonių su negalia poreikiams nepritaikytas savivaldybės – pagrindinės vietinės valdžios institucijos – pastatas. Ten ji vengia eiti viena: laukujos durys labai sunkios, Asta neturi jėgos jas varstyti. Be to, lifto mygtukas pritvirtintas per aukštai žemaūgiui žmogui. Astai taip pat sunku lipti laiptais – per aukštai kelti kojas, nuolydžiu judėti lengviau.  “Tas guliverių pasaulis nėra jau toks man „per didelis“ – kirpykloje kėdę nuleidžia, parduotuvėse, nors ir stengiuosi pati apsitarnauti, dažniausiai kas nors pasisiūlo padėti, – prieštarauja Rita ir priduria: ‒ Man patogu ne tik Raseiniuose. Nuvažiuoju į Vilnių, Kauną pas drauges. Ten visur lankomės, važinėjame autobusais, troleibusais. Ir nejaučiu, kad didmiesčiai man „per dideli“. Rita turi silpnas kojas, todėl pastebi, kad Raseiniuose specialiesiems neįgaliųjų poreikiams nepritaikyta nei poliklinika nei paštas.Tiesa, bent jau į savivaldybės pastatą yra įrengtas užvažiavimas.  

Šeduvoje visuomeninio transporto nėra, todėl visur, kur tik reikia, Irminą veža tėvai arba giminaičiai. Kai reikia įlipti į transporto priemonę, Irmina vis pagalvoja, kaip čia neužkliuvus, nepargriuvus, nes viena koja silpnesnė. „Kartą reikėjo skubiai išvažiuoti į Kauną. Tėtis nuvežė į autobusų stotį ir paliko. Atvažiavo tarpmiestinis autobusas, atsidarė durelės, vienas keleivis išlipo ir tuoj pat aš ruošiausi lipti. Tačiau vairuotojas man prieš nosį uždarė duris ir nuvažiavo. Nepalaukė nė pusės minutės miestelyje“, – prisimena Irmina ją sukrėtusį įvykį. Rokiškyje Asta niekada nėra važiavusi viešuoju transportu.

Apie savo automobilį, kurį valdo ir rankomis, ir kojomis, ji kalba su meile: „Kai laikiau vairuotojos teises, svajojau apie automobilį su pailgintais pedalais, paaukštinta, perpus sumažinta sėdyne. Automobiliukas labai senas, rokiškiečio meistro perdarytas pagal mano poreikius – pasisekė.“ Kitą įsigyti sunku, nes negauna kompensacijų. Rita kasdien važiuoja viešuoju transportu 11 km į darbą ir atgal. „Žmonių nedaug važiuoja, spūsčių nebūna. Tad sulipam ramiai, be streso. Būna, kad net užleidžiu kelią kokiam senjorui. Mūsų organizacijai Neįgaliųjų reikalų departamentas skyrė autobusą, juo kur tik reikia, ten ir važiuojame“, – apie nuolatines keliones pasakoja Rita. Ji mano, kad mokytis vairuoti automobilį jau per vėlu. Gal, jei būtų kitos gyvenimo sąlygos. Tačiau dabar, kai slaugo mamą, nėra nei noro, nei poreikio.  

Socializacija ir savarankiškumas Irmina nuo mažens buvo skatinama dalyvauti bažnyčios, neįgaliųjų draugijos veiklose, giedoti bažnytiniame jaunimo chore. „Esu girdėjusi apkalbų, kad vaikystėje buvau slepiama nuo visuomenės. Bet tai netiesa. Matyt, kalbėjo iš pavydo. Nes kartais žmonės su negalia turi daug daugiau siekių nei jos neturintieji. Astos dabar jau miręs tėtis labai protingai ją auklėjo, padėjo mokytis, visur su savimi vežiodavosi. „Tėvai manęs gailėjo, bet jei matydavo, kad galiu, laukdavo, kol pati susitvarkysiu. Įsikišdavo tik tuomet, kai ko nors neįstengdavau. Taip išugdė mano savarankiškumą.“

Ritos tėvai vaikus mokė dirbti, neleisdavo sėdėti rankas sudėjus. Tačiau sesei ir broliui kliūdavo sunkesni darbai, o Ritai – lengvesni. Ji prisimena, kad vengdavo rodytis visuomenėje. „Vaikystėje tėvai nusiveždavo į miestą ir neįkalbėdavo išlipti iš automobilio.“ Šviesiau į gyvenimą Rita pradėjo žiūrėti mokydamasi Klaipėdoje. Tuomet įvyko lūžis, ir ji labai pasikeitė. Palengva ir Lietuvoje tiesėsi negalią turintys žmonės, keitėsi ir visuomenės požiūris į juos.