Visas pasaulis telpa viename kambaryje

„Taip, mano kūnas gal ir 0 procentų, bet galva 100 procentų darbinga“, – sako kaunietė E. Baužaitė ir pasakoja apie savo dienotvarkę: keliasi 6 valandą ryto, eina miegoti apie vidurnaktį, ir tik todėl, kad to nori tėvai. Mergina stengiasi neprarasti nė minutės laiko: juk tiek daug gyvenime įdomybių ir nenuveiktų darbų.

Pagrindinis Elvinos darbas – publicistinių straipsnių, recenzijų, interviu su žinomais žmonėmis rengimas. Dar ji labai daug skaito, žiūri kultūrines laidas, spektaklių įrašus, koncertus, kuria.

„Mano kambaryje yra viskas: ir kavinė, ir teatras, ir kas tik nori, – sako Elvina. – Jei negaliu nueiti, susikuriu tai savo kambaryje. Jei negaliu vaikščioti lietui lyjant, galiu pro atvirą langą klausytis, kaip lyja...“ Elvinos kambaryje visada yra gėlių. Štai ir dabar jos bičiulė atnešė į puodelį įsodinusi besiskleidžiančių snieguolių. Mergina pasakoja, kad gulėdama savo kambaryje ji ir daug pasaulio yra apkeliavusi. Tai padaryti padeda kitų žmonių atvežti įspūdžiai, nuotraukos, lauktuvės. Tereikia tik šiek tiek fantazijos ir atrodo, kad pats ten buvai. Labai svarbi Elvinos gyvenimo dalis – bendravimas. Draugų ji turi daugybę. „Neišeidama iš namų bendrauju su žmonėmis iš viso pasaulio: Indonezijos, Vokietijos. Visas pasaulis ateina pas mane, – džiaugiasi šiuolaikinių technologijų suteikiamomis galimybėmis Elvina. – Bendravimas man yra laimė. Jei sužinočiau, kad man liko labai trumpai gyventi, visą savo laiką atiduočiau kitiems...“

Ir iš tiesų Elvina be kitų pagalbos neišgyventų. Ji dėkinga savo šeimai ir 3 pagalbininkėms, kurios šalia jos – visą dieną. Elvinai pagalbos reikia nuolat: dėl sunkios raumenų atrofijos formos ji beveik visiškai negali pasijudinti. Perversti knygos puslapį ar surinkti tekstą kompiuterio klaviatūra – ne Elvinos jėgoms. Visa tai daro jos „rankos“ – jau šeimos nariais tapusios pagalbininkės. Merginai reikia ir medicininės priežiūros: šalia lovos stovi dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas. E.Baužaitė pasakoja, kad ji buvo pirmasis vaikas Lietuvoje, kuriam buvo taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija namuose. Ir jau 11 metų taip gyvena. Elvina vis kartoja, kad jai gyvenime labai pasisekė. Mergina dėkinga likimui, kad susitiko su nuostabiais vaikų intensyvios terapijos skyriaus medikais, kurie dar ir dabar ją prižiūri, nors jau seniai nebe vaikas.

Vaikystėje Elvina buvo kur kas stipresnė – galėjo ir sėdėti, ir rašyti. Judėjo neįgaliojo vežimėliu, mokėsi namuose. Kai jai buvo 13 metų, ištiko krizė: netikėtai užspringo, atsidūrė reanimacijoje. Balansavimas tarp gyvenimo ir mirties tęsėsi keletą mėnesių. Po pusės metų, praleistų ligoninėje, ji grįžo namo, tačiau jau kitokia.

Pasak Elvinos, tai buvo sudėtingas laikas. Suprato, kad kūnas vis labiau atsisako klausyti. Ji gulėjo lovoje bejėgė ir mąstė, kad gal jau nieko iš gyvenimo nebereikia, kad nebėra prasmės stengtis. Bet vieną dieną Elvina nusprendė, kad kabinsis į gyvenimą visomis jėgomis: „Kodėl turiu būti nelaiminga ir kitus daryti nelaimingus, kai galiu džiaugtis tuo, ką turiu. Juk gyvenimas gali vykti ir galvoje...“ Ji baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir sėkmingai baigė lietuvių literatūros magistrantūros bei menotyros gretutines studijas.

Kaip jai tai pavyko nesikeliant iš lovos? „Na, gal ir nebuvo visai paprasta, tačiau viskas įmanoma“, – šypsosi Elvina. Ji studijavo nuotoliniu būdu, užduotis atlikdavo raštu. Stropiai vykdė visus dėstytojų nurodymus, perskaitė gal daugiau knygų ir straipsnių, nei paskaitas lankantys studentai, todėl be didesnių sunkumų atsiskaitydavo ir studijas baigė labai gerais pažymiais. Žinoma, tai nebūtų buvę įmanoma be aplinkinių pagalbos: kažkas turėjo jos mintis užrašyti. Elvina prisimena, kad keli dėstytojai buvo atėję į namus ir paskaitas skaitė jai asmeniškai. Mergina moka anglų, italų, prancūzų kalbas, supranta rusiškai ir vis dar mokosi. Elvina sako, kad pradinių klasių mokytoja buvo tas žmogus, kuris įkvėpė mokytis. Su mokytoja nesiskiria iki šiol.

Elvina sako esanti labai laiminga ir nieko nenori keisti savo gyvenime. Žiūrint į jos spinduliuojančias akis ir klausantis gyvybingo balso tuo tiesiog negali netikėti. „Laimės jausmas labiausiai priklauso nuo paties žmogaus nusiteikimo“, – sako mergina. Ją palaiko galimybė kurti, realizuoti save. „Jei nebūtų šios galimybės, tikriausiai nematyčiau prasmės gyventi“, – šypsosi Elvina. Mergina sako, kad jai priskirtas 0 procentų darbingumo kartais žemina. „Aš dirbu turbūt daugiau, nei daugelis į darbą einančių žmonių, tik mano darbo vieta – mano kambarys. Negi pagal darbo vietą galima spręsti apie žmogaus darbingumą?“ – svarsto Elvina. Jos manymu, nėra nė vieno visiškai nedarbingo žmogaus: „Jei žmogus nemato, negirdi, nejuda, jis dar gali jausti, ir tai yra darbingumas.“

Mergina pasakoja, kad uždirbtus honorarus ji išleidžia dovanoms. Elvina labai mėgsta pradžiuginti artimuosius. Ji labai džiaugiasi, kai tėvai vakarais kur nors išeina, todėl pati dažnai dovanoja jiems bilietus į dramos ar operos teatrus, išrenka pačius geriausius spektaklius ar koncertus. „Matau, kad jie grįžta laimingi, to man ir užtenka. Jei artimiesiems blogai, dvigubai blogiau man“, – sako Elvina. Ji prisipažįsta esanti šeimoje ir psichologas, ir advokatas – žmogus, kuris kiekvieną išklausys, paguos. Tačiau tuoj priduria nesanti dovanėlė: „Aš esu egoistė, savanaudė“, – svarsto Elvina, – bet, kita vertus, jei tokia nebūčiau, nieko ir nenuveikčiau...“

Elvina džiaugiasi savo naująja knyga „Prisimink (esu)“. Kovo 24-ąją Vilniaus mokytojų namuose surengtas knygos poezijos vakaras.

Kartu su jos kūryba aktorius ir geras Elvinos draugas Andrius Gaučas skaitė ir 23 metų nuo leukemijos mirusio poeto Arvydo Ambraso poeziją, kuri Elvinai labai artima.

Elvina pasakoja savo pirmąją knygą išleidusi būdama 15 metų. Pasak jos, eilėraščių rinktinėje „Juoda spindinti rožė“ buvo nemažai tamsių spalvų, daug kančios, skausmo. Vėlesni rinkiniai, kaip ir paskutinis, daug šviesesni. „Kažkuriuo metu supratau, kad turiu skleisti šviesą kitiems“, – teigia mergina.

Elvina sako kurianti lengvai, tarsi vienu įkvėpimu. Būna, kad eilėraštis gimsta naktį, tada tenka laukti ryto, kol kas nors užrašys. Kartais Elvinos galvoje sukasi apie 50 eilėraščių. Mergina pasakoja, kad iš pradžių poeziją buvę sunku diktuoti – juk tai toks asmeniškas dalykas. Nemėgsta savo kūrybos ir redaguoti – pakeitus vieną kitą žodį išeina naujas kūrinys. Tačiau ir kritiškumo sau nestokoja: „Tuo metu, kai leidi knygą, atrodo, kad į ją sudedi viską, kas geriausia, o paskui jau daug kas nebepatinka...“ Tačiau aplinkiniai negaili šiltų žodžių meilę gyvenimui spinduliuojančiai Elvinos kūrybai.

Mergina džiaugiasi, kad aplink ją vis atsiranda gerų žmonių, kurie padeda išsipildyti svajonėms. Taip Elvina išleido pirmąsias knygas: prisidėjo ir sodo kaimynai, ir mamos studentai, atsirado rėmėjų.

„Nė viena knyga neatsipirks, tačiau jei nors vienam žmogui ją paskaičius pasidarys šviesiau, manau, kad verta jas leisti, – sako Elvina ir po pauzelės priduria: – Galėčiau ir nieko nedaryti. Tačiau aš renkuosi daryti...“