Geriausi eilėraščiai į knygą nepateko
Martynas, pamatęs, kad rankose laikau jo knygą, nuoširdžiai apsidžiaugė, tik pasiguodė, kad tie eilėraščiai, kuriais pats buvo labai patenkintas, į knygą nepakliuvo. Eilėraščius Martynas pradėjo rašyti dar būdamas paauglys. Rašo ir dabar į sąsiuvinį, ne vieną jį prirašęs. Jo eilėraščių knygelę sumanė išleisti mama. „Poezija mane kartais gelbėja nuo gyvenimo beprasmybės, kurdamas nesijaučiu nevykėlis“, – sakė vyras. Paskui žvilgtelėjo į knygos, gulinčios ant stalo, viršelį ir rodydamas piešinį, kuriame ryškiomis spalvomis pavaizduotos saulėgrąžos, pasakė: „Čia mano piešinys... Turėtų būti kiek kitoks, labiau realistinis.“
Martynas mėgsta įvairius darbelius, lipdo iš molio puodelius, vazeles, juos dekoruoja originaliais ornamentais. Be to, jam patinka groti būgnais.
Martynas prisipažįsta: labiausiai jam patinka drožinėti šaukštus. O po kelių minučių pokalbio klausiamu žvilgsniu ir ramiu balsu tiesiog paklausė: „Ar galiu eiti? Reikia žvakes lieti.“ Ir išskubėjo. Martynas, kaip ir kiti šio centro lankytojai, eksperimentuoja, auga, kuria savo pasaulį.
Martyno mama džiaugiasi, kad sūnus turi dar vieną aistrą – filosofiją. Jis mėgsta kelti sau ir kitiems netikėtus filosofinius klausimus apie gyvenimo prasmę. Šiuo metu bando perprasti Epikūro filosofiją, pagrindinė mintis, kuria dabar susižavėjęs Martynas, – „Kam gi reikia papildomai apsunkinti savo gyvenimą, juk gyvenimui ir taip pakanka sudėtingumo?“
Namus rado Betzatos bendruomenėje
Socialinė darbuotoja Sigutė Narauskaitė sako, kad Martynas į centrą atėjo prieš dvidešimt penkerius metus, kai tik šis susikūrė. „Martynas kartais kenčia dėl panikos priepuolių, bet sugebėjo baigti mokyklą, mokėsi dailės, rašė eilėraščius. Stengėmės padėti jam pritapti, atrasti mėgstamų veiklų.“
Martynui nepatinka dideli pastatai, kuriuose gyvena daug žmonių, todėl Čekoniškių kaime pamatęs gamtos supamus Betzatos bendruomenės namus puikiai juose pritapo. Į centrą jis dabar važiuoja kaip į darbą, o grįžęs į namus verda sriubas, dirba darže. Mamytę aplanko, kartais pas ją pernakvoja. Sigutė pasakoja, kad Martynas turi savų tradicijų. Jis kasmet sausio pirmą dieną dalyvauja vėliavos pakėlimo ceremonijoje.
Vaidyba žadina gilius Martyno jausmus
Kai Martyno paklausiau apie centre veikiantį teatrą, kuriame jis daug metų vaidina, atsakė, kad teatras jam patinka mažiau, bet ir ten jis jaučiasi svarbus. Dienos centro teatro studijos vadovė Silvijana Bilskytė prisimena, kad vos atėjęs į teatrą Martynas nebuvo linkęs bendrauti, sėdėdavo ir tylėdavo, o paskui pradėjo klausinėti, kaip jam reikėtų vaidinti. Kartą net pasiguodė negalįs vaidinti Dievo, nes pats yra nuodėmingas. „Supratau, kad Martynui turiu duoti konkrečius, žaismingus vaidmenis, kad jis nenori daryti beprasmiškų judesių. Dabar Bruno Ferero pasakoje „Akmens sriuba“ Martynas vaidina miestelio seniūną ir šis vaidmuo jam labai patinka, nes suprantamas, aiškus. Matau, kad vaidmuo žadina gilius Martyno jausmus, kurių jis paprastai nerodo. Vaidmenį jis atlieka labiau „savyje“, bet ką daro, padaro puikiai. Tačiau Martynui labai nepatinka, kad turi staiga mesti medžio darbus ir vaidinti spektaklyje.“
Kiekvienas turi Dievo dovaną
Sigutė Narauskaitė, jau dvidešimt penkerius metus dirbanti centre, sakosi nebematanti žmonių negalios. „Kai ateina studentai ir klausia, sakau jiems: nežiūrėkite į negalią, neskubėkite vartyti bylų, žiūrėkite į žmogų, susidraugaukite, stebėkite, ko žmogus bijo, kuo džiaugiasi. Kai į tik atsidariusį centrą tėvai pradėjo vesti vaikus, mes matėme, kokie visi jie buvo tėvų mylimi, globojami, bet ištroškę bendravimo, artumo. O mes stengėmės padėti tėvams suprasti, kad jų vaikai reikalingi, kad jie gali atsiskleisti. Kai skambindavome tėvams, norėdami papasakoti apie jų vaikų laimėjimus, dažniausiai išgirsdavome: „Ką mano vaikas pridirbo? Aš tuojau jį pasiimsiu.“
Pradėjome rengti kalėdines šventes, kurti teatrą, užsiiminėti rankų darbais, ieškojome gabumų, kurių kiekvienas mūsų centro lankytojas turi, tereikia padėti juos rasti, atskleisti. Pasaulis būtų daug pilkesnis, skurdesnis be šių žmonių. Jūs pažinote tik Martyną Šimkų, o Dievo dovaną turi kiekvienas jų. Jeigu atėjome į šį pasaulį, vadinasi, Dievas turėjo mums planą. Svarbu pažadinti dovanas, kurias gavome, ir dalytis jomis, juk jos – Dievo meilės atspindys.“ Sigutė pasakoja, kaip nuoširdžiai bendrauja centro lankytojai ir tarpusavyje, ir su svečiais. „Atvykėliai stebisi: kodėl pas jus taip gera? Gera, nes mūsų žmonės žiūri ne į rangus, padėtis, o į žmogaus širdį. Sunkią negalią turintis žmogus gali daug duoti ir duoda daug net nieko nestokojančiam žmogui.“
