Įpusėjo 1996-ieji. Lietuvių gestų kalba buvo neseniai pripažinta ir pradėta rūpintis jos reikalais. Tada nutarta Lietuvos kurčiųjų draugijos įstaigoje, Surdologijos centre, įdarbinti kalbininką. Šiuo specialistu tapote jūs. Kaip jums šiandien atrodo pradžių pradžia?
Kai atsigręžiu atgal, vis pagalvoju, kad pradėjome visiškai iš kito galo. Gestų kalbą pripažinome nieko apie ją nežinodami. Neturėjome duomenų, ar tai savarankiška kalba, ar tik lietuvių kalbos forma. Pirmiausia buvo pripažinimo faktas, paskui ‒ rūpinimasis, ar to reikėjo. Buvome nerūpestingai drąsūs. Sistemos vadovai kėlė užduotį sunorminti gestų kalbą. Tačiau norminimas buvo suvokiamas siaurai, tik kaip žodyno rengimas. Leidiniui reikėjo medžiagos. Iš kurčiųjų ir apkurtusių asmenų buvo sudaryta gestų kalbos komisija. Visi tuomet manėme, kad gestų kalba skurdi ir ją reikia turtinti. Mano pirmas įsivaizdavimas toks ir buvo: reikės kurti gestus. Taip tapau mito, kad gestų kalba yra dirbtinė, tai yra kažkieno sukurta, auka.
Kokias pamokas dirbdamas prie lietuvių‒gestų kalbų žodyno išmokote?
Rengiant žodyną susidūriau su antru mitu, kad gestų kalbą reikia tobulinti ir padaryti kuo panašesnę į lietuvių kalbą. Gestų kalbos statusas buvo pripažintas, bet iš tiesų tuo metu jos prestižas ir visuomenėje, ir kurčiųjų bendruomenėje buvo žemas. Visi lygiavosi į lietuvių kalbą. Todėl nieko keista, kad leidinio tikslu tapo pateikti gestus žodžiams. Darbui prasidėjus netrukau suprasti, kad yra kažkaip ne taip, kad kalba iš tiesų yra, reikia tik ją aprašinėti. Vis dėlto nereikėtų labai kritiškai vertinti praeities. Toks tuomet buvo mūsų supratimas.
Paradoksalu, bet tuometėje Lietuvos kurčiųjų draugijoje prieigos prie tikrosios gestų kalbos nebuvo. Čia klestėjo lietuvių kalbos forma – kalkinė kalba, arba, kaip linkę vadinti dabar, lietuvių kalba, rodoma gestais. Šioji buvo laikoma kalbos etalonu. O tikroji gestų kalba, kurią vartojo kurčiųjų bendruomenė, tuo metu buvo prilyginama „buitinei kalbai“. Į ją nebuvo žiūrima rimtai. Išėjau dirbti į kurčiųjų mokyklą. Man reikėjo išmokti gestų kalbos ir rasti ryšį su bendruomene.
Ten dirbdamas pamažu užčiuopiau perspektyvą. Papildomas impulsas tęsti darbą buvo Lietuvos kurčiųjų draugijos iniciatyva rengti gestų kalbos vertėjus. Tai buvo visai naujas požiūris į gestų kalbos mokymą. Ši specialybė buvo įdiegta Vilniaus kolegijoje 2002 metais. Jums teko rimtas iššūkis. Buvote vienintelis gestotyrininkas. Sistemoje tebuvote išdirbęs vos 7 metus. Kaip pavyko taip greitai sukaupti reikiamos patirties?
Priartėjome prie trečio mito, kad gestų kalba yra viena pasaulyje. Jis jau seniai visuotinai paneigtas. Gestų kalbos skirtingos. Tačiau tiesa ir tai, kad dėl savo vizualumo jos turi ir daug bendra. Pastarasis bruožas mums buvo labai parankus. Tai reiškė, kad bent iš pradžių ne viską reikia tyrinėti. Dažnai užteko tik patikrinti, ar tam tikras raiškos būdas lietuvių gestų kalbai irgi būdingas. Tad labai padėjo užsienio literatūra, tarptautinės stažuotės. Štai, pavyzdžiui, ne viskas tiko lietuvių gestų kalbai iš Amerikos gestų kalbos, bet amerikiečių vadovėliai buvo tai, ko reikėjo. Iš jų perėmėme ten plačiai gestų kalbos mokymui naudojamą komunikacijos metodą. Tuo metu išeitis buvo tik tokia.
Prieš pradėdamas dėstytojo darbą Vilniaus kolegijoje parengėte pirmąjį gestų kalbos gramatikos vadovėlį, pavadintą „Gestotyros pagrindai“. Šiandien tai studentų ir lietuvių gestų kalbos mokytojų bei visų, besidominčių gestų kalba, stalo knyga. Vadovėlyje aprašytos taisyklės atskleidė, kad gestų kalba – savarankiška, unikali, turtinga ir gyva kalba. Kaip pavyko per tokį trumpą darbo laiką tiek daug padaryti?
Rengdamas vadovėlį daugiausia rėmiausi žiniomis apie pasaulio gestų kalbas. Gestų kalbos lingvistų pasaulyje yra daug, pasinaudojau jų žiniomis. Taip pat rėmiausi empiriniais stebėjimais, kuriuos sukaupiau diskutuodamas su kurčiaisiais. Stabtelėkime prie bene svarbiausio Jūsų darbo – elektroninio lietuvių‒gestų kalbų žodyno.
Palanki terpė jam atsirasti ėmė formuotis apie 2003‒2004 m. Nors ir sunkiai, bet keitėsi bendruomenės ir sistemos specialistų požiūris į gestų kalbą. Skirta lėšų ir pradėtos rengti gestų kalbos mokymo programos kartu su metodine medžiaga įvairioms tikslinėms girdinčiųjų grupėms: socialiniams darbuotojams, gestų kalbos vertėjams, surdopedagogams, policininkams ir kitiems. Kiekvieną priemonę rengdami vis daugiau sužinojome apie gestų kalbą. Pavyko sukaupti nemenką duomenų bazę, o jos pagrindu jau buvo galima rengti žodyną.
Laikmetis, informacinės technologijos tiesiog siūlė naujas galimybes. Išvykau stažuotis į Hamburgą. Grįžau ir bandžiau turimas žinias apjungti su kolegų vokiečių technologiniais pasiekimais. Vienareikšmiškai pasirinkome rengti kitokį, elektroninį žodyną. Toks formatas sudarė galimybes taikyti visai kitokį gesto patekimo į žodyną principą. Ėmėme gestus iš gyvos kalbos. Fiksavome, kokią gestų kalbą kurtieji vartoja ir ką gestas konkrečiu atveju reiškia. Kaupiant duomenis, natūraliai atsirado galimybė parengti fonologinį gestų kalbos aprašą. Tai yra nustatyti, kokios fonemos sudaro gestus lietuvių gestų kalboje. Pagal aprašytus gesto parametrus tapo įmanoma sukurti gesto paieškos sistemą.
Žinovai teigia, kad atlikote didelį, sudėtingą ir visuotinai reikalingą darbą. Ar sunku žodynu naudotis?
Žodynu naudotis nėra sudėtinga. Vis dėlto elementarių žinių reikia. Šiuo metu kurtieji mokiniai šiek tiek jų gauna per gestų kalbos pamokas. Gaila, nėra parengta naudojimosi žodynu aprašo gestų kalba, trūksta žodyno privalumų viešinimo. Nežinoma, kiek yra juo besinaudojančiųjų. O juk tai iš tiesų unikalus leidinys. Leksika yra tai, kas labiausiai skiria vieną gestų kalbą nuo kitos.
Manyčiau, kad žodynas parankus ir girdintiesiems, ir kurtiesiems. Gestą galima jame rasti pagal žodį. Taip pat šiuo metu ‒ pagal keturis gesto parametrus: plaštakos formą, gesto rodymo vietą (lokalizaciją erdvėje), plaštakos padėtį (pirštų kombinaciją ir delno padėtį), lūpų judesius. Man pačiam itin patinka galimybė susirasti gestą pagal pagal jo vartojimą sakiniuose. Tokią paiešką dažniausiai rekomenduoju ir savo studentams – būsimiems gestų kalbos vertėjams. Iki šiol Lietuvoje taip ir nepavyko užauginti daugiau gestotyrininkų. Kaip manote, kokios to priežastys?
Išorinių pastangų išugdyti gestų kalbos lingvistų buvo. Neįgaliųjų reikalų departamentas sudarė sąlygas juos rengti dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete. Tačiau sistemoje jie neužsibuvo. Kasmet VU taikomosios kalbotyros studentus agituoju į gestotyros sritį. Vis viliuosi, kad kas nors susidomės, bet... nesusidomi. Studentai renkasi triūsti labiau įprastoje, žodinių kalbų srityje. Gaila, kad trūksta gestų kalbai atsidavusių kurčiųjų. Šiuo metu galinčių kompetentingai dirbti gestotyros srityje mažiau nei vienos rankos pirštų.
Pakalbėkime apie ateitį. Planus ir svajones.
Mano svajonė ‒ pradėti kaupti gestų kalbos tekstynus. Gyvą kurčiųjų kalbą. Iki šiol, kaupdami gestų duomenis, daugiausia rėmėmės gestų aprašų rengėjų „iš savęs“ pateikta medžiaga. Akivaizdu, kad jie negali atstoti viso bendruomenės kalbos lobyno. Kitas etapas – surinkti kurčiųjų vartojamą kalbą. Ištirti leksiką. Tada nuodugniai ištirti gramatiką ir visa tai susieti su žodynu. Natūraliai pereitume į kitą, kokybiškai naują žodyno rengimo etapą.
