Vakar, vasario 9 dieną, Nacionaliniame Kauno dramos teatre parodytas spektaklis „Aušros pažadas“ su vertimu į gestų kalbą, pagal Romain’o Gary autobiografinį romaną. Tai kol kas pirmoji galimybė žmonėms su klausos negalia susipažinti su šio teatro repertuaru.
Anksčiau į kurtiesiems žiūrovams pritaikytus spektaklius jau yra pakvietę Vilniaus teatras „Lėlė“ („Tiktaktika“), Vilniaus valstybinis mažasis teatras („Karalaitė ir princas Krabas“), Kauno kultūros centras „Tautos namai“ kartu su asociacija „Teatronas“ („Sveiki!“) ir kiti.
Pasak teatro kultūrinės veiklos ir turizmo vadybos skyriaus vadovės Agnės Burovienės, į spektaklį susirinko per 60 klausos negalią turinčių žmonių, o tai beveik pusė visų žiūrovų. Paklausta, kaip kilo mintis į Nacionalinį Kauno dramos teatrą pasikviesti žmonių su klausos negalia, A. Burovienė sakė, kad tai įvyko tarsi savaime. 2015-ųjų lapkritį teatras surengė spektaklį, skirtą žmonėms su regos negalia. „Kilo mintis, o kodėl nepabandžius organizuoti spektaklio ir žmonėms, turintiems klausos negalią. Jeigu jau priimame vienus, kodėl nepabandžius priimti ir kitus. Tai buvo tarsi iššūkis.“
Nuspręsta pasirinkti vieną paprastesnių teatro spektaklių „Aušros pažadas“, kuriam nereikia didelės scenos, įrangos ir kuriame vaidina vos keli aktoriai. Spektaklyje vaidino Jūratė Onaitytė ir Sigitas Šidlauskas. Spektaklį į gestų kalbą vertė 6 Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro specialistai. Scenos dešiniajame krašte stovėjo dvi vertėjos, viena perteikė motinos, kita – sūnaus žodžius, jausmus. Spektaklis truko 2 valandas. Po valandos vertėjos keitėsi, nes net valanda nepertraukiamo vertimo yra labai didelis krūvis. Dar dvi vertėjos sėdėjo salėje ir atliko suflerio vaidmenį.
Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro (KAGKVC) direktorė Ramunė Leonavičienė pasakojo, kad vertėjos pusantro mėnesio stropiai ruošėsi spektakliui, nes tai buvo išskirtinis, meninis vertimas ir nebuvo galima išversti tiesiog paprastai. Anot jos, tai buvo didelis iššūkis, nes Lietuvoje niekas nerengia gestų vertėjų meniniam vertimui. „Vertėjai atmintinai išmoko visą tekstą, kad suspėtų perteikti aktorių žodžius, nes kartais buvo kalbama labai greitai. Vertėjams labai sunku ir dėl to, kad tai, kas lietuvių kalba pasakoma 3 žodžiais, gestų kalba parodoma 5–6 gestais.“
Teatro kultūrinės veiklos ir turizmo vadybos skyriaus vadovė A. Burovienė teigia, kad džiaugiasi spektaklį vertusių merginų darbu. „Jei mūsų aktorius susirgtų, jos galėtų jį pakeisti, nes žino visą scenarijų, puikiai perteikia scenas ir gestais, ir mimika.“ Ruošiantis spektakliui reikėjo surasti vertėjui tinkamą vietą, kad jis matytųsi iš visų pusių ir būtų apšviestos ne tik rankos, bet ir veidas. Be to, reikėjo pasirūpinti, kad ant veido nekristų šešėliai, nes mimika galima perduoti ne mažiau informacijos nei rankomis. Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos pirmininkas Mykolas Balaišis pasakoja, kad buvo nepatogu,nes: „vertėjai buvo per toli nuo aktorių, reikėjo stebėti arba aktorius, arba vertėjus. Jeigu žiūri į vertėjus – nematai veiksmo, ir atvirkščiai.“
Tiesa, M.Balaišiui patiko, kad buvo rodomi titrai (metai, metų laikai). „Galbūt buvo galima viską titruoti, tada būtume matę ir vaizdą, ir titrus. Bet tai tik mintys ateičiai.“ NKDT kultūrinės veiklos ir turizmo vadybos skyriaus vadovė A.Burovienė sako, kad šiuo metu visi jaučia, kad tai, ką padarė – tik pirmieji žingsniai ir yra kur tobulėti. Teatro atstovė sutinka su išsakyta kritika ir teigia, kad vėlesni spektakliai bus geresni. „Pirmas blynas kiek prisvilo. Reikėjo taip susodinti žiūrovus, kad jie gerai matytų ir aktorius, ir vertėjus. Pasirinkome ne patį geriausią variantą, tačiau kitą kartą jau žinosime, kaip spręsti šią problemą.“
KAGKVC direktorė R.Leonavičienė sako, kad tokios iniciatyvos sveikintinos ir jų turėtų būti daugiau. „Labai svarbu parodyti, kad gebame būti visi kartu. Kurčiųjų bendruomenė yra pakankamai uždara dėl to, kad masiniai renginiai jiems beveik nepritaikyti ir jie pripratę renginius organizuoti patys sau. Reikia stengtis, kad būtų mažiau atskirties tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų. Kad girdintys nebijotų bendrauti su kurčiaisiais, kad žinotų kaip tai daryti.“
Teatro atstovė tikina, kad šiuo spektakliu viskas nesibaigs. „Tikriausiai rinksimės kitą spektaklį, nes nėra didelio poreikio kartoti tą patį. Gal parinksime lengvesnio žanro kūrinį. O kai jau turėsime pakankamai patirties, manau, tikrai surengsime spektaklį ir didžiojoje scenoje.“
