Kitoks. Kitoks. Kitoks...
„Kas aš?“ – nerimo kupinu balsu į žiūrovus kreipėsi spektaklio aktoriai. Neišgirdę atsakymo blaškėsi, klupo ir kėlėsi, artinosi ir tolo. „Kitoks! Kitoks! Kodėl aš kitoks? Kodėl manęs niekas nepriima?“ – jau ne balsu, o kampuotais judesiais, atsainiais rankų mostais nuo tikrovės gynėsi negalią turintys žmonės. Ilgai gynėsi, nesulaukdami aplinkinių supratimo. O paskui susitaikė. Ir nieko iš juos supančio pasaulio nebesitikėjo. Netgi atstūmė draugystę jiems siūlantįjį. Jis juk nesupras jų kitoniško pasaulio. Jis juk kitoks... „O gal tegul pabando pasijusti tokiu, kaip mes“, – tiesė jam savo kaukes, savo kitoniškumo įrodymą. Bet jis jų nepriėmė. Negailestingai metė kaukes žemėn. Norėjo būti savimi.
„Aš – žmogus!“ – kaustančią tylą perskrodė skausmingas jo manifestas. „Ir aš žmogus“, – nedrąsiai save apžiūrinėjo iš kaukių, o paskui ir iš juodų šikšnosparnių sparnus primenančių, dvasios polėkius varžančių gniaužtų išsivadavę kitoniškieji. Jų veiduose skleidėsi šypsenos. Jie lietė vieni kitus. Džiaugėsi. Ir patys patikėjo, ir kitus įtikino: „Aš – žmogus“...
Tai ne trumpas spektaklio turinys. Tai tik asmeninė jo interpretacija...
„Kiekvienas žmogus, nepaisant statuso ir priimtų visuomeninių normų, turi teisę į identifikaciją. Mes norime parodyti žmonių biologinius skirtumus, atskleisti tarpusavio komunikaciją ir dialogą“, – Lietuvos žmonių su negalia sąjungos teatro trupės pasirodymo idėją apibendrino jos vadovė kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė.
Skirtingos bioformų raiškos
Neįgaliųjų spektaklis „Identifikacija“ – viena iš šią vasarą Landšafto terapijos ir rekreacijos centre Monciškėse Lietuvos žmonių su negalia sąjungos pradėto įgyvendinti Kultūros tarybos finansuoto projekto „Bioformos“ dalių. Socialinių interakcijų plenere su neįgaliaisiais dirbo trys režisieriai: Vitalijus Liubota iš Ukrainos, Darius Rakauskas ir Virgis Bortkevičius. Su į tris grupes susiskirsčiusiais neįgaliais aktoriais jie kūrė skirtingas bioformų raiškas. Dvi iš jų buvo galima stebėti „Sostinės dienose“, trečiosios premjera parodyta Kupiškyje vykusiame neįgaliųjų meno festivalyje.
„Identifikacija“ – režisieriaus V. Liubotos sukurta interakcija. Pastaraisiais metais su šiuo režisieriumi įgyvendinama nemažai įdomių projektų. „Jau antrus metus jis atvažiuoja į Lietuvą, rengia mokymus neįgaliųjų teatrų vadovams, – pasakojo S. Dikčiūtė. – Su juo esame sukūrę didelį tarptautinį tinklą. Važinėjame į festivalius, keičiamės idėjomis. Ką tik buvome Latvijoje, mūsų parodyta interopera „Meilė be mirties smėlynuose“ laimėjo pirmąją vietą. Netrukus skrisime į Baku, Azerbaidžaną. Lietuvoje nėra nė vieno profesionalaus režisieriaus, kuris dirbtų su neįgaliaisiais. V. Liubota Kijeve turi neįgaliųjų teatrą, dėsto profesionaliems režisieriams ir aktoriams.“ Didžiulė jo patirtis pasitelkus judesį, mimikas padėjo įtaigiai atskleisti žmonių su negalia kitoniškumą – šios sampratos virsmą ne tik visuomenės, bet ir pačių neįgaliųjų sąmonėje.
Visai kitaip į šią idėją pažvelgė aktoriaus Dariaus Rakausko vadovaujama neįgaliųjų grupė. Puikiai gatvių erdvių specifiką išmanantis kūrėjas pasiūlė žaidybinę jos interpretaciją. Kadangi neįgalieji neretai vis dar tapatinami su daržovėmis, jie nusprendė sukurti provokuojančią meninę–socialinę interakciją rinkimų tematika – įkurti daržovių partiją, turinčią savo šūkius, plakatus, rinkimų strategiją, ir Vilniaus gatvėse pabandyti išsakyti savo poziciją. S. Dikčiūtė juokavo, kad socialiniame tinkle Facebook paskelbus apie registraciją į naująją partiją, per pusvalandį ji jau turėjo daugiau kaip 200 narių...
„Atnaujinkime Seimo daržą!“
„Lietuvos politiniame darže šiandien – istorinis įvykis! Šiandien – steigiamasis Šviežių daržovių partijos – ŠDP – susirinkimas! – vilniečių dėmesį traukė oratoriški neįprastos eisenos, kurios priešakyje riedėjo karutis su žemei įdirbti skirtais įrankiais, dalyvių lozungai. – Rinkite mus į Seimą! Atnaujinkime Seimo daržą! Visada šviežios, visada – daržovės!“
Daržovių rinkimų kampanijos parodija-performansas atskleidė populistinės propagandos technologijas. „Kiekvienai daržovei – po naują šiuolaikišką stiklainį!“ – prieš rinkimus pažadus parodijavo pomidorų, burokėlių, svogūnų, pupelių, kalafiorų ir kitų daržovių lysvių atstovai. „Kas su mumis – į kompotą! Kas prieš mus – į kompostą!“ – skandavo eisenos dalyviai.
Šviežių daržovių partijoje rateliais judančiai Ingai Filipovič teko pupelės vaidmuo. Nedidelio ūgio merginai šis personažas labai tiko. Inga – kameriniame teatre vaidinanti aktorė. Jeigu turi laiko ir tuo metu nėra kito spektaklio, visada mielai įsitraukia į neįgaliųjų vaidinimus. „Dauguma aktorių taip daro“, – sako prieš daugelį metų neįgaliųjų trupėje aktorės karjerą pradėjusi mergina. Geriausias pavyzdys, pasak jos, – neįgaliųjų vaidybiniame gyvenime aktyviai dalyvaujanti aktorė Edita Zizaitė. Bene prieš trejus metus į jį įsitraukusi profesionalė neįgaliuosius ir įkvepia, ir pakylėja. „Bioformų“ projekte Edita svarbius vaidmenis atliko ir „Identifikacijos“ spektaklyje, ir Šviežių daržovių partijoje. Šiame spektaklyje jai teko šešėlinės socialinės apsaugos ministrės vaidmuo.
Šviežių daržovių partijos sudarytos šešėlinės vyriausybės ministrai kėlė itin aktualias problemas, siūlė jų sprendimų būdus. Pasak naujosios partijos lyderių, emigracijos problemų neliks į parduotuvių lentynas sugrąžinus lietuvišką ropę, kuri, beje, gerokai skanesnė už Briuselio kopūstus, o sveikatos rūpesčiai garuote išgaruos pradėjus gerti burokėlių sultis...
Šviežių daržovių partijos nariui Pranui Pliuškai satyriniai, humoristiniai pasirodymai – ne naujiena. Jis – kitąmet 15-ąsias gyvavimo metines minėsiančios humoro grupės „Molėtuvka“ scenaristas, vaidmenų atlikėjas. Pranas mano, kad satyra – įtaigi, visada susimąstyti priverčianti žinios perteikimo forma. Nebūtinai iš karto, gal po dienos ar kelių. Nebūtinai garantuojanti pokyčius, bet vis tiek keičianti požiūrį.
Pasak S. Dikčiūtės, labai svarbu ir kaip patys neįgalieji jaučiasi būdami „politinės daržovių partijos“ nariais. „Kai kurie sakė: aš nenoriu būti daržove. Kiti neprieštaravo: labai gerai, aš suprantu, kad aš daržovė... Bet iš tikrųjų – aš ne daržovė! Aš irgi turiu savo nuomonę, savo pozicijas, kurias galiu išreikšti“, – neįgaliųjų mąstymą komentavo projekto vadovė.
Teatras – visas jų gyvenimas
Danielius Jurevičius – vienas svarbiausių teatro trupės narių, „Identifikacijos“ spektaklio veikėjas. Be jo neapsieina nė vienas pastatymas. Teatras pakeitė ir paties Danieliaus gyvenimą. S. Dikčiūtė prisimena, kad prie trupės prisijungęs neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vaikinas mažai šnekėjo, dar mažiau judėjo. Tačiau menininkė netruko pastebėti begalinį Danieliaus norą dainuoti.
Pasak S. Dikčiūtės, šis vaikino talentas įkvėpė norą sukurti specialiai jam skirtą kūrinį, kuriame jis atliktų pagrindinį vaidmenį, atsiskleistų. „Žinodami jo galimybes su Gasparu Aleksa sukūrėme interoperą „Meilė be mirties smėlynuose“, kurioje neįgalus vaikinas įsimyli negalios neturinčią merginą. Čia Danielius ne tik dainuoja, bet ir įspūdingai šoka... Ant pilvo... Visos interoperos kulminacija drąsiai galima vadinti dviejų skirtingų pasaulių – Andžejaus Matusevičiaus įkūnyto šėtono ir Danieliaus Jurevičiaus, dėl mylimos merginos sielą jam pardavusio jaunuolio, susidūrimo sceną. Šiame susidūrime šokantys du sunkią negalią turintys aktoriai abejingo nepalieka nė vieno žiūrovo...“
Teatras padėjo Danieliui – jis pradėjo kalbėti, reikšti savo mintis. Dabar vaikinas gali sakyti ilgiausias kalbas. Pasak S. Dikčiūtės, labai įdomu įsiklausyti į visapusę negalią turinčio, tačiau teatrui padedant išlaisvėjusio žmogaus įžvalgas, taiklius, netgi oratoriškus pastebėjimus.
Be teatro savo gyvenimo neįsivaizduoja ir Irena Žemaitienė. 2003-aisiais ją einančią šaligatviu sužalojo nežinia iš kur išniręs automobilis. Medikams teko amputuoti abi moters kojas. Irena didžiulėmis valios pastangomis susigrąžino buvusį gyvenimą. Iki traumos aktyviai gyvenusi moteris atrado neįgaliųjų dienos centrą, daugybę įdomių saviraiškos galimybių jame. Ji prisimena piešimo, vitražo, mezgimo, kitus užsiėmimus, turiningas stovyklas. Tikra sielos atgaiva tapo susigrąžinta galimybė dainuoti ir naujai atrasta aistra – vaidinti. Jau 10 metų tai – jos gyvenimas.
„Tokiems žmonėms kaip Danielius ar Irena teatras reiškia itin daug. Buvimas čia – jų tikrasis gyvenimas“, – sako Snieguolė. Dėl tokio neįgalių žmonių užsidegimo S. Dikčiūtė negali jų palikti, atsiduoti vien profesionaliajam menui. Kompozitorė S. Dikčiūtė neįgaliesiems yra paskyrusi apie ketvirtį amžiaus. Ji dirba ne tik su judėjimo, bet ir proto negalią turinčiais žmonėmis. Būtent nuo jų prasidėjo menininkės pažintis su negalia, gimė noras jos palytėtiems žmonėms atverti kitokias pasaulio pažinimo galimybes.