Sakykite, kurią kalbą – lietuvių ar lietuvių gestų – jūs įvardijate savo pirmąja kalba?
Mokslininkai tokius vaikus kaip aš dažniausiai vadina dvikalbiais. Tačiau mano atveju pirmoji kalba buvo gestų. Iki trejų metų aš visiškai nesinaudojau klausa, net nebandžiau nieko tarti ir vartojau tik gestus. Be abejo, mama žinojo, kad girdžiu, bet aplinkinių nerimas privertė sunerimti ir ją, tad nuvedė mane pas gydytoją. Ten motiną nuramino – jūsų dukrai viskas gerai, bet ji gyvena tylos pasaulyje, kuriame kalbėti neišmokstama. Taip aš dėl ateities sėkmės atsidūriau savaitiniame darželyje. Ir į šeimą grįždavau tik savaitgaliais. Be abejo, netrukus mano lietuvių kalba pasivijo girdinčių bendraamžių. Tačiau ir šiandien, kai man kas nors pasako nerišlų arba sudėtingą sakinį, kad jį suprasčiau, pirmiausia mintyse sau išverčiu į gestų kalbą. Šiandien aš save vis dėlto tapatinu su girdinčiaisiais.
Esu girdėjusi ne vieną linksmą CODA atstovų pasakojimą, kaip jie vertėjavo tėvams, „nepamiršdami“ ir savo interesų. O nuo kelių metų jūs pradėjote savo vertėjos stažą kaupti?
Vertėjauti pradėjau penkerių, maždaug po dvejų metų, kai pradėjau kalbėti – pvz., mamai lankantis pas gydytoją. Talkinau tėvams bendraujant su mano mokytojais. Buvau padūkusi mergaitė, todėl, vengdama pylos, versdama kartais ir pagudraudavau. Na, visai kaip daugelis kitų CODA bendruomenės atstovų. Bet netrukus mama ėmė kažką įtarti, todėl su mokytoja pradėjo bendrauti raštu. Taip mano vertėjos „prestižas“ išgyveno pirmąją krizę. Sovietiniais metais vertėjų buvo labai mažai, tad kurtieji buvo priversti naudotis girdinčiųjų šeimos narių pagalba.
Kaip reagavo bendraamžiai į tai, kad jūsų tėvai kitokie?
Man ir dabar skaudu tai prisiminti. Jie mėgdžiojo mano tėvų gestus. Tėvus aš labai mylėjau. Visada jutau ir jų meilę bei palaikymą. O gestų kalba man buvo pati gražiausia pasaulyje kalba. Todėl buvo labai sunku suvokti, kodėl mano bendraamžiai taip elgiasi. Ne ką geresnis buvo ir kai kurių mokytojų elgesys. Pavyzdžiui, pradinių klasių mokytoja man rašė prastesnius pažymius dėl to, kad esą negali pabendrauti su mano tėvais taip, kaip su kitais. Tėvai matė, kad mokykloje blogai jaučiuosi. Atidavė į internatą. Taip aš dar kartą buvau priversta tėvų namų šilumą iškeisti į valdiškus namus. Tiesa, ten mokytis buvo lengviau. Pavijau ir net pralenkiau klasės draugus net lietuvių kalbos pamokose. Tad ne viskas buvo blogai. Sutvirtėjau, užsigrūdinau. Mokiausi ginti ne tik save, bet ir tuos, kurie negali apsiginti.
Anksti tapau savarankiška. Baigusi devynias klases įstojau į vakarinę vidurinę mokyklą. Būdama 17 metų įsidarbinau Vilniaus kurčiųjų bendrovėje „Vikada“. Man ten viskas patiko: darbas ir tai, kad galėjau pasitarnauti kaip vertėja. Ateidavo žmonės, prašydavo paskambinti – negalėjau atsisakyti. Tokia patirtis nemažai prisidėjo, kad vėliau įgijau lietuvių kalbos mokytojo kvalifikaciją ir baigiau gestų kalbos vertėjo studijas. Siekiau profesionalumo. Beje, jei paanalizuotumėte kurčių tėvų girdinčių vaikų elgseną, tikriausiai rastumėte nemažai bendrų mums bruožų. Mes nuo mažens jaučiamės atsakingi už savo tėvus, padedame jiems gauti informaciją, anksti bręstame ir anksti tampame savarankiški. Ir išmokstame nesileisti stumdomi. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų.
Jūsų visas gyvenimas – nenutrūkstamas vertėjo darbas, net tuomet, kai, anot jūsų, pareigos būdavo visai kitos. Buvo laikotarpis, kai buvote pasirengusi likti bedarbė, bet neatsisakyti savo pašaukimo. Tapote viena pirmųjų vertėjų nuolat užsiimančių privačia praktika. Sakykite, ką reikia daryti kitaip ar taip puikiai, kad kurtieji, užuot naudojęsi valstybės jiems skiriamomis nemokamomis paslaugomis, rinktųsi mokamas?
Į mane kreipdavosi dažniausiai sudėtingais atvejais arba kai reikėdavo aukštos kvalifikacijos vertėjo: samdydavo versti per diplominių darbų gynimus, versti paskaitose, netikėtai susirgus, tvarkant finansinius sandorius, versti šeimos šventėse, įvykus nelaimei ir pan. Ir aš buvau tokiais atvejais viskuo, ko reikalaudavo situacija: taksiste, psichologe, socialine darbuotoja, renginio vedėja, be abejo, pirmiausia – vertėja. Jie žinojo, kad gali manimi pasikliauti bet kokiomis aplinkybėmis. Toks buvo mano pasirinkimas. Tai ne tas pats, kas darbas biudžetinėje įstaigoje. Čia mes esame įdarbinti teikti tik gestų kalbos vertimo paslaugas.
Kiekvieno ilgiau dirbusio vertėjo praktikoje turbūt būta atvejų, kai jis turėjęs teisę savimi didžiuotis...
Kartą teko versti Santariškėse esančiame genetikos centre kurčiųjų porai. Jie domėjosi savo būsimo vaikelio sveikata. Tąkart medikai būsimai mamai pasakė, kad 50 proc. tikimybė, jog vaikelis gims turėdamas Dauno sindromą. Mamą ištiko isterija. Ji buvo pasirengusi atsisakyti būsimo kūdikio. Kad buvo išsaugota gyvybė, kad šiandien auga gražus ir sveikas berniukas, apie kurį žinau iš kartkartėmis tėvelių siunčiamų nuotraukų, jaučiuosi šiek tiek prisidėjusi ir aš. Beje, dalyvavau ir šitam kūdikiui ateinant į pasaulį. Tad esu lyg kokia pribuvėja. Esu pagelbėjusi žmogui ištikus insultui, prisidėjusi, kad nebūtų sudaryti kurtiesiems nenaudingi sandoriai – juk jiems taip trūksta informacijos. Kiekvieno ilgamečio vertėjo darbe daugybė tokių atvejų.
Ar jūs sutiktumėte su teiginiu, kad gestų kalba – universali kalba?
Taip, ji neturi sienų. Juk susitikus kurtiesiems iš skirtingų šalių reikia visai nedaug laiko sinchronizuoti gestus. Gestų kalba ir man asmeniškai yra padėjusi išsikapanoti iš visiškai beviltiškos situacijos. Mes su vyru esame užsikrėtę kelionių aistra. Štai prieš keletą metų skridome į Indoneziją. Lėktuvas nusileido Jungtiniuose Arabų Emyratuose, čia turėjome persėsti. Ir oro uoste mano vyrą ištiko infarktas. Jį išvežė į ligoninę, o aš likau įkalinta laukimo salėje – vizos neturėjau, o angliškai kalbu prastai. Tik pasitelkusi gestų kalbą gavau laikinąjį pasą, leidimą aplankyti vyrą ligoninėje, o vėliau – ir be kliūčių palikti šalį, kurioje lankytis neturėjome leidimo. Manau, mokėti gestų kalbą – tai tas pats, kas mokėti daug užsienio kalbų.
Koks būtų jūsų gestų kalbos vertėjo apibrėžimas?
Vertėjo darbas, mano manymu, yra sudėtingas procesas, reikalaujantis daug įvairių sričių žinių, nepriekaištingo lietuvių ir lietuvių gestų kalbos mokėjimo, domėjimosi naujovėmis, kurčiųjų kultūros išmanymo ir gebėjimo versti. Ir dar patirties. Iš tiesų vertėjo profesiją priskirčiau prie pačių sudėtingiausių profesijų.
Pavyzdžiui, mūsų kurčiųjų klientų gestų kalba gali būti ir nelabai sklandi, ir nelabai taisyklinga. Bet mes turime rasti joje esmę ir perteikti kitai pusei. O vertimas „atgal“ turi atitikti kliento poreikius – pagal jo išsilavinimą, suvokimą, vartojamą kalbos variantą. Jūsų gestų bagažas gali būti net gana solidus, o kurtieji vis tiek jus nelabai supras. Galimas daiktas, neišlavinta jūsų veido mimika, o tai beveik tas pats, kaip nekalbėti gestais. Antakio kilstelėjimas, lūpų papūtimas, liežuvio galiuko užkišimas už žando, tam tikroje pozicijoje užfiksuotas žvilgsnis, daugybė kitų vos pastebimų judesių – štai kur dažnai slepiasi kalbos esmė, gyvybė ir grožis. Kurtiesiems labai sunku suprasti vertimą, kai nenaudojamos veido išraiškos, tarsi jiems būtų verčiama ir tuo pačiu slepiama pati vertimo esmė.
Labai svarbu išmanyti kurčiųjų kultūrą ir atitinkamai elgtis. Kurtieji – jautrūs ir pažeidžiami žmonės, todėl reikia subtilumo ir jų psichologijos išmanymo, tinkamo priėjimo. Nepatikėsite, bet geriausiai kultūrinius skirtumus pajusdavau vestuvėse, versdama anekdotus. Tiesa tokia, kad kurtieji ir girdintieji juokiasi iš skirtingų dalykų, ir tikras menas abiem pusėms atskleisti nepažįstamo pasaulio sąmojį taip, kad jis priverstų nusišypsoti. Tai unikali patirtis. Beje, gestų kalbos vertėjai yra patys dažniausiai sutinkami kurčiųjų anekdotų herojai. Tai rodo, kokie mes vieni kitiems svarbūs.
Vertėjas negali sustoti tobulėjęs. Turi išmanyti įstatymus, politiką, turėti įvairių sričių žinių, puoselėti abiejų kalbų vartojimo kultūrą. Vertėjui labai svarbi patirtis. Be jos jis negali tapti geras savo srities žinovas. Štai kodėl mes prašome kurčiųjų vienytis ir padėti mums tobulėti.
Prieš pusę metų jūs vėl grįžote į VAGKVC, kaip ir prieš 15 metų, kai centras buvo ką tik įsteigtas. Tik į kitas pareigas. Ir netrukus prasidėjo pokyčiai... Papasakokite apie juos.
Mano darbo principai – dialogas, partnerystė, pačių geriausių paslaugų teikėjams ir gavėjams sąlygų sudarymas, vertėjų tobulėjimas, tinkama darbo atmosfera.
Vilniaus vertėjų centras šiame etape neturi tikslinių lėšų techninei bazei atnaujinti. O patobulinimų verkiant reikėjo. Gerokai teko pasukti galvą, kaip tinkamai įrengti vertėjų darbo vietas be didelių investicijų. Ir mums pavyko! Įkūrėme 6 saugias, kurčiųjų konfidencialumo poreikį atitinkančias darbo vietas, kai ką paaukojome, bet įrengėme atskirą kabinetą tiesioginiams vertimams. Vertėjų darbas ypatingas tuo, kad padėdamas sau padedi ir paslaugų gavėjams. Šiandien kartu džiaugiamės kokybiškesnėmis vertimo paslaugomis.
Manau, privalumas, kai tokiai specifinei įstaigai vadovauti paskiriamas srities žinovas. Po sunkaus vertimo vertėjai dažnai ateina pasipasakoti, pasitarti, o kartais – ir išsiverkti. Tai būna lygiaverčių profesionalų bendravimas. Vis dar yra įstaigų, kurių specialistai leidžia sau šaukti ant paskambinusiojo. Per daug darbo metų užsiauginau storą odą, o dauguma centro darbuotojų – jauni žmonės, kuriems dar ganėtinai sunku atlaikyti tokius smūgius. Pakišu savo petį. Be abejo, manęs neįtikina ir abstraktus pasakymas „vertėjas blogai išvertė“. Aš tikrai norėsiu sužinoti, „ką ir kaip blogai“. Ir kartu paieškoti išeities. Tačiau nesu „revoliucijų“ šalininkė.
Ieškau dialogo ir dažnai pavyksta jį užmegzti. Klostosi neblogi dalykiniai santykiai su LRT televizija, Vilniaus savivaldybe, apskrities rajonų atsakingais asmenimis, kai kuriomis kurčiųjų sistemos įstaigomis. Tikiu, kad netrukus ir atokesnių miestų bei rajonų kurtieji gyventojai pajus pokyčius. Pradėjome įvairių mokymų ciklą. Turiu galvoje, ne tik gestų kalbos mokymų, – šie vyko ir anksčiau. Kartais mums talkina psichologai. Mokomės nepasiduoti emocijoms, nepriimti jų asmeniškai. Juk šitaip klientui nepadėsi.
Ir jūsų linkėjimai profesijos bendražygiams Tarptautinės vertėjų dienos proga.
Dvasios stiprybės ir profesinio tobulėjimo, energijos ir ryžto visur ir visada vadovautis vertėjo profesiniu etikos kodeksu. Būti tolerantiškiems, solidariems su kurčiųjų bendruomene. Ir sąžiningu, kokybišku darbu sugriauti visas nesusikalbėjimo sienas. Tikiu, kad kurtieji žino, jog mes visada jų pusėje.
