Ryžtas atrasti ligą
Loretą nuo pat mažų dienų kamavo įvairios šlapimo takų ir pūslės infekcijos. Suaugusi moteris suprato, kad šie negalavimai visą vaikystę ją lydi ne veltui. Loreta skundėsi aukštu kraujo spaudimu, silpnumu. Tyrimų rodomi baltymai šlapime kėlė nerimą, bet šeimos gydytoja vis tikino, kad reabilitacija sanatorijoje ir vaistai nuo aukšto kraujo spaudimo padės.
Gyvenimas susiklostė taip, kad Loreta pradėjo dirbti medicinos centre. Susipažinusi su vienu mediku paprašė jai atlikti išsamius tyrimus ir išsiaiškinti, ar jai išties viskas gerai. Loreta prisimena, kad atlikęs echoskopiją gydytojas nuvedė ją susipažinti su nefrologe, kuri dar kartą atlikusi tyrimus pasakė negailestingą diagnozę: jos inkstai vos funkcionuoja.
Loreta pasakoja, kad giminėje sergančių įvairiomis inkstų ligomis buvo, todėl manoma, jog jai išsivystęs inkstų nepakankamumas buvo paveldėtas. „Mano dėdė sirgo inkstų nepakankamumu, jam buvo atliekamos dializės. Mamai dar senais laikais buvo pašalintas vienas inkstas, tačiau dėl ko, kas ir kaip, nežinau. Buvo pasakyta, kad taip reikia ir viskas“, – prisimena mamos pasakojimus moteris.
Varginančios tinkamo gydymo paieškos
Pamažu Loretos sveikata prastėjo, kol galiausiai reikėjo pradėti valyti organizmą, taikyti pakaitinę inkstų terapiją. Atrodė, kad gydymui prasidėjus būklė turėtų gerėti, bet fistulėse, reikalingose atlikti pakaitinę inkstų terapiją, susidarydavo trombai ir neleido ramiai gyventi.
„Kai fistulės neveikdavo, man įvesdavo kateterius kakle, krūtinėje ir kirkšnyje, per kur atlikdavo hemodializes. Galiausiai ketvirtoji fistulė ėmė veikti sėkmingai, tad su ja galėjau dializuotis net 1,5 metų“, – sako Loreta Syrycka. Užsikimšus ir ketvirtajam suformuotam arterijos–venos junginiui, išbandžius kateterius įvairiuose kūno vietose buvo nuspręsta, kad reikia pasirinkti peritoninę dializę. Loretai į pilvo ertmę chirurginiu būdu buvo įvestas kateteris, per kurį 5 kartus per dieną kas 4 valandas pačiai reikėjo atlikti procedūrą. „Iš pradžių mane apmokė klinikose, kaip viską daryti. Kaip pakabinus aukštai tuos skysčius supilti į pilvą ir kaip juos išpilti. Galiu pasakyti, kad man tai buvo stiprus smūgis“, – skaudžiais atsiminimais dalijasi Loreta.
Procedūrų metu pripildžius pilvą tirpalais, jis išsipūsdavo, todėl Loreta prisimena jautusis kaip sklidinas vandens akvariumas. Moteris jautė teliuškuojantį tirpalą viduje, o tas jausmas neapleisdavo net ir baigus procedūras. Loreta net sunkiausiomis akimirkomis stengdavosi neprarasti humoro jausmo. Kartą draugams ji net pajuokavo, jog gimimo dienos proga nori žuvyčių, nes pati yra didelis akvariumas.
Laikui bėgant moters optimizmas pamažu blėso. Negalinčią niekur išvykti, apsistačiusią namus dėžėmis su procedūrai reikalingais tirpalais Loretą užklupo depresija. Gyvenimas atrodė tarsi viena juoda dėmė. Loreta kreipėsi pagalbos į šeimos gydytoją. Ši davė siuntimą pas psichologą, bet jau po pirmojo vizito moteris suprato, jog tokios psichologo paslaugos nieko gero neduos.
„Manęs net nepasiteiravo, kaip jaučiuosi, ką šiuo metu išgyvenu, o iškart pasiūlė išrašyti vaistų nuo depresijos ar nemigos. Tai kokia čia specialisto pagalba? Suvokiau, kad turiu tvarkytis su savo bėdomis pati, neprarasti stiprybės ir gyventi tol, kol man bus atlikta transplantacija“, – sako moteris.
Pragaro vartai rodėsi ranka pasiekiami
Po 4 sunkių metų, daugybės išbandytų gydymo metodų Loreta buvo pakviesta atrankai dėl inksto persodinimo operacijos. Deja, tąkart atlikta inksto transplantacija buvo nesėkminga. Dar operacijos metu naujasis inkstas ėmė trombuotis, todėl iškart po operacijos buvo pranešta, kad reikės jį pašalinti. Moteris vėl grįžo prie peritoninės dializės, tik šįkart naktimis viltingai laukė skambučio, kuris, kaip ji tikėjo, atneš sėkmę.
„Po metų man buvo atlikta kita persodinimo operacija. Šį kartą inksto pašalinti iškart po operacijos nereikėjo, bet tai tikrai nebuvo tokia sėkmė, kokios bent jau aš tikėjausi. Mano naujasis inkstas „neužsivedė“ daugiau negu mėnesį, o komplikacijos išsekino, nebegalėjau nei vaikščioti, nei šnekėti. Niekas ligoninėje nebetikėjo, kad išgyvensiu“, – sunkius gyvenimo momentus prisimena Loreta.
Moteris sako, kad po operacijos praėjus daugiau kaip mėnesiui, inkstui pradėjus veikti jai reikėjo iš naujo mokytis kvėpuoti, vaikščioti ir kalbėti.
„Buvau tokia silpna, kad vos galėjau pajudėti. Laukdavau šlapia ligoninės palatoje, kol slaugės galiausiai ateidavo pakeisti sauskelnių, nes pati savimi pasirūpinti negalėjau. Net šaukštelio rankoje nenulaikiau. Kartą iškritau iš lovos ir neturėdama jėgų atsikelti pusę dienos pragulėjau ant grindų, kol manęs atėjo pažiūrėti seselė. Buvau visiškai priklausoma nuo medicinos personalo globos“, – savo negalią prisimena Loreta.
Tik ėmusi po truputi sėdėti, pati valgyti ir žengti pirmuosius žingsnius, moteris po 3 ligoninėje praleistų mėnesių buvo išleista namo. Pirmieji žingsniai namie buvo tokie netvirti ir sunkūs, kad atrodė lyg įveikus Everestą.
Prisikėlimas naujam gyvenimui
Laikui bėgant organizmas stiprėjo. Loreta prisimena, kad atsirado kur kas daugiau jėgų, o praėjus metams patirtas pragaras liko toli praeityje. Dabar Loreta jau 5 metus gyvena su persodintu inkstu ir sako, kad pereitų patirtus sunkumus dar kartą, jei tik reikėtų ‒ kad tik galėtų gyventi ir daryti tai, kas malonu širdžiai, sielai ir kūnui. Paklausta, kas ją įkvėpė nepasiduoti ir nepalūžti sunkiame kelyje, moteris atsako, kad begalinis noras gyventi ir nuveikti tai, ką visada troško padaryti: išmokti naujų dalykų, tobulėti, aplankyti daugybę šalių.
Loreta džiaugiasi, kad dovanoto inksto dėka dabar gali paskatinti visus sergančiuosius nebijoti gydymo, nepasiduoti net juodžiausiomis gyvenimo dienomis ir tvirtai laikytis įsikibus gyvenimo, nes tik jis yra didžiausia dovana kiekvienam. Moteris sako, kad išgyventi sunkumai pakeitė jos požiūrį į gyvenimą, leido suprasti, jog pagalba ir kito palaikymas labai svarbu, o visų svarbiausia ‒ gyventi, džiaugtis ir mokytis naujų dalykų, nes likimas leidžia visą tai išgyventi ne veltui.
