Lygiaverčiai komandos nariai
R. Leonavičienė sako, kad klausos negalią turinčių vertėjų poreikį padiktavo pats gyvenimas. Jie labai natūraliai pritapo 5-iuose šalyje veikiančiuose gestų kalbos vertėjų centruose. Tiesa, iš pradžių klausos negalią turintys asmenys į vertėjų komandas buvo pasitelkti kiek kitokiems tikslams. Jie buvo gestų kalbos mokytojai, sudėtingais vertimo atvejais – konsultantai, konfliktinėse situacijose atliko arbitrų ir taikdarių funkcijas, nereikia slėpti, padirbėdavo ir psichologais, kai reikėdavo nuraminti susijaudinusius paslaugų gavėjus. Na, o oficialia kurčio vertėjo darbo pradžia Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centre pašnekovė įvardija 2006 m. Tuo metu dar labai stigo parengtų specialistų ir tie žmonės, kurie mokėjo gestų kalbą ir jau turėjo vertimo praktikos, centruose buvo ypač laukiami. „Manau, tikrai galima sakyti, kad gestų kalbos vertėjais gali dirbti ir girdintieji, ir kurtieji vienodai. Dirbdami drauge, jie gali užtikrinti kokybišką paslaugą“, – komandinio darbo privalumais jau spėjo įsitikinti vadovė.
Padeda nepaklysti kurčiųjų tarmėse
Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidentei pritaria ir Vilniaus apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėja su klausos negalia Ieva Pečiulytė-Silaeva. Ji pasakoja, kad kurtieji taip pat turi savo tarmes, jiems būdingą kalbėjimo manierą, ne vienodai sklandžiai moka reikšti mintis ir formuluoti teiginius, ne visų gestai yra lengvai suprantami. Pasak jos, girdintiesiems gestų kalbos vertėjams kartais tuos skirtumus sunku suprasti ir tinkamai išversti. Kurtieji vieni kitus supranta puikiai. Todėl jos darbas – raiškiai perteikti kurčiojo pateiktą informaciją girdinčiam kolegai, kad jis tinkamai išverstų į lietuvių kalbą, taip pat ir suprantamai atsakyti gestų kalba.
Tai ypač praverčia situacijose, kuriose svarbus kiekvienas niuansas, tarkime, teismuose arba policijos apklausose aiškinantis įvykių aplinkybes, poliklinikoje, kai reikia labai tiksliai įvardyti sveikatos problemas. Kita I. Pečiulytės-Silaevos darbo sritis – nauji, patirties dar stokojantys vertėjai. Ji kartu su naujokais eina į užsakyto darbo vietas ir jiems padeda, patikslina informaciją, pataria, kokius gestus vartoti verčiant. Paskui su vertėjais analizuoja atliktą vertimą ir kartu aiškinasi klaidas, jas taiso.
Jauna moteris prisiminė, kad iš pradžių kurtiesiems kito kurčiojo dalyvavimas vertimo procese buvo neįprastas, lyg ir konfidencialumo pažeidimas. Tačiau, pasak jos, kai jie pamatė tokio vertimo naudą, vis dažniau ėmė naudotis jos paslaugomis. „Jau turiu savo klientų ratą ir jis plečiasi. Kurtieji jaučiasi saugesni ir ramesni, kad jų pasakoma informacija bus išversta tiksliai. Be to, manau, kad kurčias vertėjas padeda sujungti dvi kultūras: girdinčiųjų ir kurčiųjų“, – apibendrino I. Pečiulytė-Silaeva.
Vaikų greitakalbė – ne kliūtis
Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktoriaus pavaduotojas Arūnas Bražinskas dirba ne tik administracinį darbą. Pačiais sudėtingiausiais vertimo atvejais jis ateina į pagalbą kolegoms ir, kaip pats sako, tampa vertėju, kurio gimtoji kalba yra gestų kalba. Jo manymu, būtent pagal pirmąją kalbą, o ne klausą, šiuo atveju reikėtų skirstyti gestų kalbos vertėjus. Vertėjo Šį darbą jis oficialiai dirba 10 metų, tačiau, prisimena, kad iš tiesų, pats tonet neįvardydamas nežinodamas, jis tą darė jau mokykloje. Pavyzdžiui., kai padėjdavo savo negirdinčiam draugui, blogai prastai skaičiusiam skaitančiam iš mokytojo lūpų, suprasti, kas sakoma. Juk jo mokymosi laikais kurtieji buvo būdavo mokomi žodiniu metodu, panašiai kaip girdintieji. Nelengva patirtis išugdė empatiją. Štai todėl A. Bražinskas, be vertimo kitoms amžiaus grupėms, mielai imasi verstimo vaikams. Jis sako, kad girdinčiam vertėjui dažnai nelengva suprasti kurčiųjų vaikų greitakalbę, o klausos negalią turintys vertėjai tai ją „sugaudo „ lengviau, geba apibendrinti vaikų mintį ir pateikti verstimui į lietuvių kalbą.
Itin svarbi pagalba juridinėse, medicinos, švietimo įstaigose
Dar viena pašnekovė – Auksė Šiaudkulienė iš Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centro – pasakoja, kad dažniausiai jos pagalbos prireikia juridinėse ir švietimo įstaigose bei verčiant senjorų kalbą.
„Vertėjas, turintis klausos negalią, – nenorėčiau jų vadinti kurčiaisiais vertėjais, nes prie profesijos negali būti prirašyta diagnozė, – verčia būdamas komandoje arba poroje su girdinčiu vertėju. Tokio specialisto didžiausias indėlis būna įvairiose įstaigose, kai kurčiasis vartoja nenorminius, vadinamuosius buitinius, gestus arba sunkiau orientuojasi, yra socialiai apleistas. Tenka dirbti su psichologais ir psichiatrais, kai būtinas tikslus vertimas. Konferencijose, seminaruose, kur naudojamos sudėtingesnės vertimo strategijos ar vertimas vyksta nuotoliniu būdu, pasitaiko atvejų, kai girdintis vertėjas nelabai gerai supranta kurčiąjį iš kito regiono, tada gelbėja vertėjai su klausos negalia. Jie padeda susikalbėti su iš užsienio atvykusiais svečiais. Taigi su jų pagalba mes galime užtikrinti kokybišką vertimą ir abiejų pusių susikalbėjimą“, – apie vertėjų su klausos negalia darbo privalumus komandoje pasakojimą tęsia R. Leonavičienė.
Užsienio kalbų mokėjimas – kompetencijos ir prestižo reikalas
Jeigu kalbame apie vertimą tarp kalbų, tai išskirtinai svarbiu kurčiųjų vertėjų darbo baru visi pašnekovai įvardija vertimą į tarptautinius gestus ir iš jų (tai analogija girdinčiųjų esperanto kalbai – aut. pastaba). Tarptautiniai gestai glaudžiai susiję su anglų kalbos abėcėle. Tad kurtieji, kurie vartoja tarptautinius gestus, paprastai moka ir anglų kalbą. Kasdieniame vertėjų darbe, suprantama, šių gestų prireikia retokai, tačiau tarptautiniuose renginiuose beveik neįmanoma išsiversti be šios dirbtinės kalbos. Ji – raktas į susikalbėjimą. Kurtieji čia yra nepamainomi dar ir todėl, kad skirtingos šalys vartoja šiek tiek skirtingus tarptautinius gestus, kartais juos vartodami improvizuoja, tad niuansus suprasti lengviau gestų kalbos gimtakalbiams asmenims.
Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidentė apgailestauja, kad šalyje nedaug tarptautinius gestus mokančių kurčiųjų vertėjų. Todėl, kai Lietuvoje vyksta tarptautiniai renginiai, pasitelkiami visi, kurie tik geba atlikti tokį vertimą. Esant „ypatingajai padėčiai“ tokio vertimo imasi ir Vilniaus kolegijos gestų kalbos vertėjų dėstytojai, ir Lietuvos kurčiųjų draugijos įvairių grandžių vadovai. Lietuvoje tokių vertėjų yra apie 10. A. Šiaudkulienė įsitikinusi, kad jei daugiau kurčiųjų mokėtų tarptautinius gestus, daugiau šalyje galėtų vykti ir tarptautinių renginių. Atsivertų kurtiesiems naujos perspektyvos, plėstųsi bendruomenės akiratis. Tad reikia sudaryti galimybę mokytis tarptautinių gestų.
I. Pečiulytė-Silaeva pasakoja, kad juntamas vis didėjantis rusų gestų kalbos mokėjimo ir vertimo poreikis. Jai pritarė ir Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centro darbuotojai. Anot pastarųjų, ypač šis poreikis padidėja šiltuoju metų laiku, kai į pajūrį ilsėtis atvyksta kaimyninių šalių rusakalbių kurčiųjų. Stiprėjant Lietuvos ir Ukrainos santykiams šių paslaugų vis dažniau prireikia ir uostamiestyje besilankantiems smulkiesiems prekeiviams iš Ukrainos.
Trūksta kvalifikacijos kėlimo programų
R. Leonavičienė prisimena, kad kurčiųjų gestų kalbos vertėjų įteisinimu pradėta rūpintis maždaug prieš dešimtmetį, Lietuvoje – kiek vėliau. Kol kas kiekviena šalis, pašnekovės teigimu, verčiasi, kaip išmano. Tai priklauso nuo vidaus politikos, nuo vertėjus vienijančios organizacijos požiūrio, nuo konkurencijos ir finansinių klausimų.
Kai kuriose šalyse klausos negalią turintys vertėjai jau seniai jaučiasi lygūs tarp lygių. Tačiau yra šalių, kur jie sunkiai skinasi sau kelią. Ypač ten, kur dominuoja laisvai samdomų vertėjų sistema. Paprastai ten pinigų skiriama paslaugai, o ne vertėjams. Kuo daugiau vertėjų teikia paslaugą, tuo užmokestis kiekvienam mažesnis. Suprantama, tai nedidina motyvacijos įsileisti vertėjų su klausos negalia.
Klausos negalią turintys vertėjai susiduria ir su dar viena problema – trūksta jiems pritaikytų kvalifikacijos tobulinimo programų. Tačiau čia pat R. Leonavičienė skuba pridurti, kad vertėjų, turinčių klausos negalią, nereikia įteisinti kaip nors išskirtinai – jiems tik turi būti sudarytos sąlygos dirbti, kaip ir bet kokiame kitame darbe. Prezidentė įsitikinusi, kad įdarbinant ir integruojant į kolektyvus kurčiuosius vertėjus svarbiau yra tolerancijos, vidinės kultūros ir profesionalumo klausimai, o ne išskirtinis dėmesys klausai.
Nori prisidėti prie pokyčių
Vertėjams su klausos negalia labai rūpi kurčiųjų bendruomenei teikiamų paslaugų kokybė, tačiau jie žvelgia plačiau. Štai su Skandinavijos šalių patirtimi susipažinusi I. Pečiulytė-Silaeva siekia atkreipti dėmesį į kurčneregių padėtį Lietuvoje. Anot jos, kol kas mūsų šalyje jiems paslaugų išvis nėra teikiama ir niekas nežino, kaip tai daryti. Jos manymu, to skubiai reikėtų mokytis.
Savo ateities viziją turi ir A. Bražinskas. Jis svajoja pasivyti Daniją ir Didžiąją Britaniją. Tai šalys, kuriose gestų kalbos vertėjais, nepriklausomai nuo klausos, gali dirbti tik diplomuoti specialistai. Siekdamas savo pavyzdžiu paskatinti kitus bendruomenės narius tapti profesionalais, pernai pašnekovas įstojo į Vilniaus kolegiją, į gestų kalbos vertėjų specialybę. Pasak jo, nesvarbu, kad, atrodytų, jau turi patirties, tavo taisyklinga ir turtinga gestų kalba. Visada ko nors dar nemoki ir gali daryti geriau, tad reikia naudotis bet kokia galimybe išmokti naujų dalykų. Ir tai reikia daryti visą gyvenimą.
Lietuva atvira naujovėms
Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidentė R. Leonavičienė tikina, kad Lietuva neatsilieka kurčiųjų integracijos į vertėjų centrų darbą srityje. Europos kurčiųjų gestų kalbos vertėjų forumas klausos negalią turintiems vertėjams iš viso tėra surengęs trejus mokymus. Ir pastarieji, vadinamoji pavasario mokykla, organizuoti Kaune šiemet. Be abejonės, kad taip įvyktų, Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacija labai pasistengė. Nemenkas čia buvo ir Europos kurčiųjų gestų kalbos vertėjų forumo komiteto nario A. Bražinsko nuopelnas. Jis, be kitų pareigų šiame valdymo organe, atsakingas už kurčiųjų vertėjų mokymų organizavimą.
A. Bražinskas pasidžiaugė, kad vykstant renginiui Lietuvoje galimybę dalyvauti turėjo visi šalies vertėjai ir jų dėstytojai. Pastarojoje pavasario mokykloje daug dėmesio skirta kurčiųjų vertėjų darbo komandoje privalumams ir iššūkiams identifikuoti, mokytasi tiesioginiame darbe esamus „minusus“ paversti „pliusais“. „Turėjom galimybę aiškiai įvardyti, kas yra kurčias vertėjas, atidžiau įsižiūrėti į save ir identifikuoti, – pasakoja pašnekovas. – Man, pavyzdžiui, buvo pačiam netikėta sužinoti, kad klausos negalią turintis vertėjas yra labai jauna profesija, nors šį darbą kurtieji dirba jau tikrai seniai.“
Seminarą vedė klausos negalią turinčios lektorės iš Danijos ir Nyderlandų. Jos yra ne tik baigusios tarptautinę trijų Europos universitetų bendrai parengtą gestų kalbos vertėjų magistro programą, bet turi ir daug asmeninės vertimo patirties. Visu tuo jos dosniai dalijosi. Ypač naudingos buvo danės lektorės paskaitos apie vertimą medicinos įstaigose – ji ilgametė šio darbo baro profesionalė. Kaip teigia vertėjai, tai viena sudėtingiausių vertimo sričių. Lektorė atskirai aptarė vertimo vien kurčiųjų vertėjų komandoje ypatumus, o vėliau nagrinėjo vertimo strategijų skirtumus, kai į komandą įtraukiamas girdintis vertėjas ir pan.
A. Bražinskas teigia, kad 3 dienas trukę mokymai išsiskyrė intensyvumu, profesionalumu, visišku atvirumu patiems sau. 29 dalyviai iš 6 šalių pasakojo savo skirtingą patirtį, supažindino su savo požiūriu. „Seminare mes galėjome įsitikinti, kokią didelę naudą galime teikti kurčiųjų bendruomenei bei kokie svarbūs komandos nariai esame. Tai mus visus labai motyvavo. Tikiu, kad šie mokymai pagerins šios profesijos atstovų padėtį šalyje“, – apibendrino A. Bražinskas.
