Sukvietė į renginį
Nors pastaruoju metu žmonėms su negalia viešasis transportas pritaikomas vis geriau, tačiau vis dar yra problemų. Nemažai lemia ir vadinamasis žmogiškasis veiksnys – kaip rodo praktika, autobusų ir troleibusų vairuotojai ne visada būna geranoriški, ne visada atskuba į pagalbą neįgaliesiems. Be to, ne kiekvienas teoriškai numanydamas iš tiesų žino, kaip neįgaliam žmogui padėti praktiškai.
Kaip žmonės su įvairiomis negaliomis jaučiasi važiuodami viešuoju transportu, su kokiomis problemomis susiduria, kaip jiems reikėtų padėti kalbėta ir demonstruota per bendrovėje „Vilniaus viešasis transportas“ surengtus autobusų ir troleibusų vairuotojų mokymus.
Į troleibusų parką Žolyno gatvėje atvyko žmonių su judėjimo, regos, klausos ir psichikos negalia atstovai. Mokymuose panoro dalyvauti apie trys dešimtys autobusų ir troleibusų vairuotojų. „Tie vairuotojai, kurie dalyvauja renginyje, perduos patirtį, išgirstas naujienas kitiems, kurie šiandien veža keleivius miesto maršrutais. Iš viso turime tūkstantį tris šimtus vairuotojų, tad surinkti visus į renginį vienu metu nėra galimybės“, – sakė bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ eksploatacijos direktorius Rimantas Markauskas. Ieškoti išeičių reikia drauge
Pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovės Rasos Kavaliauskaitės, labai svarbu, kad žmonės susikalbėtų tarpusavyje, ieškotų išeičių kartu. „Neįgalius mus padaro ne negalia, bet supanti aplinka. Turime būti atidesni vieni kitiems, padėti, pagelbėti. Tai, kad esame čia, jau rodo, kad santykiai klostosi į gera.“
Sąjungos socialinė darbuotoja Rūta Drąsutytė-Čepienė papasakojo, su kokiomis kliūtimis susiduria judėjimo negalią turintys žmonės važiuodami viešuoju transportu. „Kalbant apie pagalbą, šiuo atveju būtina kalbėti apie silpniausiuosius. Nuo jų reikia pradėti stebėti žmonių su negalia poreikius. Prašymas vairuotojams – pastebėti ir tuos, kurie vaikšto su lazdele, vaikštyne ar ramentais. Padėkite visiems, kuriems reikia pagalbos“, – ragino ji į mokymus susirinkusius vairuotojus.
Apie patirtį naudojantis viešuoju transportu kalbėjo ir aklųjų bei silpnaregių atstovai. „Mums didelis džiaugsmas žiūrėti į akis tiems, kurie mus kasdien saugiai pristato į darbą, nuveža mūsų vaikus į darželius. Jei kas myli viešąjį transportą – tai mes, aklieji ir silpnaregiai. Patys neturėdami galimybės vairuoti automobilio viešuoju transportu važinėjame bene dažniausiai. Galiu drąsiai teigti, kad mūsų viešasis transportas – puikus. Be abejo, yra kur tobulėti, bet pirmiausia norėtųsi padėkoti visiems, kurie vairuoja miesto autobusus ir troleibusus“, – kalbėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pirmoji pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.
Aklųjų ir silpnaregių sąjungos informacinės aplinkos specialistas Arvydas Juchna priminė, kad, kalbant apie žmones su regos negalia, būtina atskirti akluosius ir silpnaregius. Jų problemos naudojantis viešuoju transportu yra skirtingos. „Akluosius vairuotojai pastebi greičiau, kadangi jie paprastai vaikšto su baltąja lazdele. Tai išskiria iš minios. Silpnaregiai skiriamojo ženklo neturi, tad juos pastebėti, jiems padėti sudėtingiau. Tačiau su įvairiomis problemomis susiduria ir jie. Beje, norėčiau pasidžiaugti, kad važinėti viešuoju transportu regėjimo negalią turintiems žmonėms tampa vis lengviau – tobulėja technologijos, žmonės tampa draugiškesni. Naudojuosi viešuoju transportu jau dvi dešimtis metų, gerbiu vairuotojus. Galiu drąsiai teigti, kad per šį laikotarpį situacija išties pasikeitė į gera.“
Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro direktorė Inga Minkevičienė teigė, kad kurtieji važiuodami viešuoju transportu didesnių problemų nepatiria. Jiems svarbu, kad visuose autobusuose veiktų švieslentės, kad langai būtų švarūs; negirdėdami garsinių pranešimų, tik taip jie gali susiorientuoti, kur turi išlipti.
„Kur kas daugiau problemų mūsiškiai patiria su viešojo transporto kontrolieriais. Kai žmogus su klausos negalia parodo kontrolieriui gestą, kad jo negirdi, šis dažniausiai pradeda kalbėti rusiškai. Perduokite kontrolieriams, kad jie ne pradėtų kalbėti rusiškai, o lėčiau, artikuliuodami. Tik tokiu atveju mes juos galėsime suprasti“, – prašė I. Minkevičienė.
Viešojo transporto kontrolieriams karčių žodžių negailėjo ir Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos valdybos pirmininkė Algė Nariūnienė. „Viešojo transporto vairuotojams galiu tik padėkoti už gerą darbą. Tačiau konfliktų tarp žmonių su psichikos negalia ir kontrolierių kyla gana dažnai. Kontrolieriai neretai su mūsų žmonėmis elgiasi šiurkščiai, ištempia iš transporto priemonės, naudodami jėgą. Pati ne sykį gelbėjau psichikos neįgaliuosius iš įvairių situacijų. Tiek vairuotojai, tiek kontrolieriai turėtų atpažinti tokius žmones ir būti jiems nuolaidesni. Juk jiems kartais užtenka ramaus, gero žodžio, ir konfliktas užgesinamas dar jo pradžioje.“
Jos teigimu, paūmėjus psichikos ligai, žmonės gali neparodyti bilieto, net jei jį turi, gali pamiršti jį pasižymėti. „Galbūt šie žmonės paskendę savo mintyse, apimti nerimo, galbūt jie girdi nerealius balsus. Derėtų atsižvelgti į būseną, neskubėti gabenti žmogaus į policijos komisariatą. Būkime jautresni – juk psichikos liga galime susirgti kiekvienas, – kalbėjo A. Nariūnienė.
Pagalba – sėdintiems vežimėliuose...
Praktiniams vairuotojų mokymams parengtos dvi transporto priemonės – žemagrindis autobusas ir troleibusas. Pirmieji savo problemas pademonstravo neįgaliųjų vežimėliuose sėdintys žmonės. Apie tai, kaip jie jaučiasi važinėdami viešuoju transportu, kalbėjo R. Drąsutytė-Čepienė. „Net jei autobusai – žemagrindžiai, įvažiuoti į juos galima įvairiai. Ypač sudėtinga patekti į seno modelio autobusus, kur nėra išskleidžiamos rampos. Tokiu atveju autobuso grindys stotelėje turėtų susilyginti su šaligatviu, kad neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiajam įvažiuoti būtų patogu. Tačiau taip būna labai retai. Įstumti vežimėlį į transporto priemonę, kai yra didžiulis tarpas, prireikia daug jėgų.“
Pasak vairuotojų, privažiuoti prie stotelės trukdo įvairūs dalykai. Ypač daug problemų kelia ne vietoje palikti automobiliai. „Be to, kai kuriose stotelėse šaligatvių borteliai – pernelyg aukšti, įrengti kanalizacijos šuliniai „gramzdina“ autobusą žemyn. Ne visada kaltinti reikėtų mus, vairuotojus. Kartais kalti būna ir pašaliniai veiksniai“, – sakė vairuotojas Algimantas. Turintieji judėjimo negalią piktinosi, kad vairuotojai ne visada išsyk reaguoja į iškvietimą, neparodo ženklo, kad pasirengę padėti. Jie domėjosi, kaip vairuotojas sužino, kad neįgalus žmogus paspaudė greta išorės durų esantį iškvietimo mygtuką, kodėl kai kuriais atvejais pagalbon ateiti užtrunkama.
„Kai neįgalusis paspaudžia mygtuką, mūsų kabinoje užsidega lemputė. Tačiau mygtuką gali netikėtai nuspausti ir bet kuris kitas keleivis, todėl praeina šiek tiek laiko, kol susiorientuojame. Be to, staiga išlėkti iš kabinos negalime – čia yra kasos aparatas, kur saugomi surinkti pinigai už bilietus. Pasitaiko, kad išlipus iš kabinos pinigai dingsta. Todėl turime skirti dėmesio ir darbo vietos saugumui“, – sakė vairuotojas Vytas.
Būti kantresnius žmones su negalia prašė ir vairuotojas Pranas. „Mes ne visada galime privažiuoti prie pat šaligatvio dėl priežasčių, kurios nuo mūsų nepriklauso. Be to, ateiti iki neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio žmogaus gali užtrukti. Būkime pakantesni vieni kitiems“, – sakė jis. Daugiau tolerancijos, supratimo ir pagalbos vairuotojų prašė ir žmonės su judėjimo negalia.
Neįgalieji ir vairuotojai aiškinosi, kaip žmogus su negalia galėtų būti geriau pastebimas viešojo transporto stotelėje, aptarė įvairius niuansus, kas gali nutikti įvažiuojant vežimėliu į transporto priemonės vidų ir išvažiuojant iš jos.
„Labai svarbu ir tai, kad vairuotojai suprastų, kokios pagalbos gali prireikti neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiajam. Vežimėlių yra įvairių, į juos taip pat būtina atkreipti dėmesį. Jei vežimėlis elektrinis, tai reiškia, kad žmogui – sunki negalia, jam prireiks didelės pagalbos. Jei vežimėlio gale nėra rankenų, tai reiškia, kad žmogus gana savarankiškas, jam pagalbos reikia mažiau“, – aiškino neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Ramunė Šidlauskaitė.
... ir neregiams bei silpnaregiams
Aklųjų ir silpnaregių atstovai praktiškai demonstravo, kaip jaučiasi važiuodami viešuoju transportu, vaizdžiai aiškino, ko tikisi iš vežėjų ir vairuotojų. „Labai didelė problema – prastai matomos autobusų ir troleibusų švieslentės. Be to, jos ne visada išdėstytos tose pačiose transporto priemonės vietose. Kartais tenka bėgioti viešojo transporto stotelėje pirmyn ir atgal, kol supranti, kokia transporto priemonė atvyko. Kartais taip besiblaškant, tinkamas autobusas ar troleibusas uždaro duris ir nuvažiuoja“, – pasakojo R. Balčikonienė.
Problemų silpnaregiams kelia ir prastai matomos bilietų pardavimo vietos autobusuose ar troleibusuose, taip pat ne visur ryškūs turėklai, nepažymėti laipteliai. „Nesistebėkite, jei kažkas brazdina palei jūsų darbo vietą, ieškodamas langelio bilietui nusipirkti. Tai gali būti silpnai matantis žmogus. Tokiu atveju tiesiog pabelskite į langelį, kad mes susiorientuotume pagal garsą“, – apie silpnaregių patiriamas problemas autobusų ir troleibusų vairuotojams aiškino R. Balčikonienė.
A. Juchna vairuotojams pasiūlė užsidėti nepermatomus akinius ir išbandyti praktiškai, ką jaučia į autobusą įlipantis ar iš jo išlipantis aklas žmogus. Pats Arvydas tuo metu buvo „stulpas“, kurį „neregiu“ tapęs vairuotojas išlipdamas iš transporto priemonės turėjo apeiti. Išbandyti save neregio kailyje ryžosi vairuotojas Česlovas. Naudodamasis baltąja lazdele, jis įlipo į transporto priemonę ir išlipo iš jos pro kitas duris.
„Užduotis – sudėtinga. Manau, neregiams tai padaryti lengviau, nes jie specialiai mokomi kaip vaikščioti su baltąja lazdele, kaip orientuotis aplinkoje“, – kalbėjo Česlovas. A. Juchna patvirtino, kad šių dalykų neregiai išmoksta dar besimokydami vidurinėje mokykloje. Tačiau visų situacijų, kurios nutinka realybėje, iš anksto sumodeliuoti neįmanoma.
Neregiai ir silpnaregiai pageidavo, kad garsinė maršrutų pranešimo sistema būtų sumontuota ne tik autobusuose, bet ir troleibusuose. „Mes norime būti kaip įmanoma savarankiškesni, gebėti susiorientuoti įvairiose situacijose patys. Mums labai patogi buvo ir įlipimo pro priekines duris tvarka. Galbūt būtų galima pagalvoti apie jos grąžinimą“, – siūlė A. Juchna.
Tiek žmonės su judėjimo, tiek regos negalia parengė vairuotojams instrukcijas, kuriomis naudodamiesi jie žinotų, kokios pagalbos iš jų tikimasi.
Visi renginio dalyviai skirstėsi patenkinti išgirsta informacija, įgytomis žiniomis. „Svarbu, kad gražus neįgaliųjų ir viešojo transporto darbuotojų bendravimas užsimezgė. Tikimės, kad jis tęsis ir toliau“, – sakė bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ komunikacijos vadovė Rasa Norkienė.
Filmuotus renginio kadrus bendrovė „Vilniaus viešasis transportas“ panaudos mokydama būsimuosius ir esamus viešojo transporto vairuotojus.
