Negalia lydi nuo kūdikystės
Palangiškė Eglė Baranauskaitė į Šventojoje rengiamus kūrybinius seminarus atvyko jau trečią kartą. 27-erių merginą nuo vaikystės lydi cerebrinis paralyžius: neįgaliojo vežimėliu judanti Eglė be artimųjų pagalbos nieko neįstengia padaryti. Nuolatine jos palydove tapusi mama Nijolė naktį dukrą pavarto, ryte aprengia, sušukuoja, pamaitina. Nors Eglė gimė mažutė, smulkutė, ir savo gyvenimą pradėjo inkubatoriuje, tačiau visi laukė, kad po kurio laiko mažylė sustiprės, pasivys bendraamžius ir viskas bus gerai. O kad vos 7 mėnesių sulaukusiai mergaitei gydytojas neurologas nustatys cerebrinį paralyžių ir teks susitaikyti su visiška dukrelės negalia, niekas nesitikėjo. Nepadėjo nei dusyk per metus sanatorijose taikytos gydomosios procedūros, nei vietinių medikų pagalba. Teko priimti Eglės gyvenimo iššūkius.
Nijolė Baranauskienė prisimena Druskininkuose atsitiktinai sužinojusi apie Kretingoje esantį neįgalius vaikus ugdantį specialų darželį. Labai džiaugėsi į jį įsiprašę. Ten negalią turinčiais vaikais išties buvo gerai rūpinamasi – ir gydytoja prižiūrėjo, ir mankštos, masažai, baseinas sveikatą stiprino.
Daugiau pastangų prireikė, kol mokyklinio amžiaus sulaukusiai Eglei mokyklą surado. Pasak Nijolės, nei pati Eglė, nei tėvai nenorėjo, kad mergaitė mokytųsi namuose, užsisklęstų savoje aplinkoje. „Sėdėdamas namuose, nesutiktum tų gerų žmonių, kurie tau visada išties pagalbos ranką“, – sako Eglė.
Šventosios kūrybos pamokos
Tačiau toks bejėgis tik Eglės kūnas. Dvasiškai ji stipresnė už dažną jokios negalios neturintį bendraamžį. Dar mokykloje ji pradėjo kurti. Mergina mintyse sudėlioja eilėraščio eilutes, o tada mama ar jos lankomo dienos centro darbuotojos, suprantančios Eglės diktavimą, jas užrašo. Pasak Nijolės, nors Eglė turi kompiuterį su jai pritaikyta pele, vis dėlto rašyti jai labai sunku.
N. Baranauskienė neslepia, kad kūrybos kelyje Eglei labai reikia profesionalų patarimų. Nors abi kartu daug skaito, domisi šiuolaikine poezija, vis dėlto pripažįsta, kad tiesioginių pokalbių, konkrečių patyrusių kūrėjų patarimų neatstos jokios knygos. Šventojoje vykstantys seminarai tokią progą visada suteikia. Eglė labai vertina poetės, literatūros kritikės Paulinos Žemgulytės, rašytojos Gintarės Adomaitytės patarimus, stengiasi jų laikytis. Todėl kai šiemet susėdo pasikalbėti su pirmą kartą kūrybinėje stovykloje dalyvavusiu poetu Ričardu Šileika, paprašė pasklaidyti jos kelių metų kūrybą. Merginą nudžiugino profesionalo pastebėjimas, kokią pažangą ji daranti. Eglė atidžiai įsiklausė ir į jo patarimus. Ypač įsidėmėjo pamokymus atsisakyti prozai labiau būdingų palyginimų, pakeisti juos poetinėmis metaforomis. Abiem kartu pabandžius „perkurti“ merginos eilėraštį, Eglė liko patenkinta jo nauju skambėjimu ir džiaugėsi išmokusi dar vieną svarbią pamoką.
Eilėraščiai suguls į knygelę
Neseniai Eglę pasiekė džiugi žinia – rudenį Palangos LIONS moterų klubas, globojantis „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje besimokančius neįgalius vaikus, remiantis dienos centrą ir Palangos lopšelį-darželį „Ąžuoliukas“, kuriame yra vaikų socialinės globos grupė, ketina išleisti jos eilėraščių knygelę, iliustruotą dviejų mergaičių piešiniais: vienos – tapybos darbeliais, kitos – kompiuterinės grafikos kūrinėliais. Knygelėje bus išspausdinta apie 40 Eglės eilėraščių. Savarankiškai savo minčių net neįstengiančiai užrašyti merginai tai – svarbus įvykis.
Eglės eilės – ganėtinai sudėtingos. Kaip ir jos pačios gyvenimas. Giliai filosofinėmis jas yra pavadinusi ir poetė P. Žemgulytė. Tiesa, pirmieji Eglės eilėraščiai buvo apie gamtą, metų laikus. Jie netgi papuošė tėčio darbovietės išleistą kalendorių.
Rašytojos G. Adomaitytės iniciatyva Eglės eilėraščiai buvo paskelbti interneto svetainėje www.menobangos.lt. Tokie išėjimai į viešumą jaunai kūrėjai nepaprastai svarbūs.
Svajonių sparnai
Eglei labai patiko šiemetinio kūrybinio susibūrimo Šventojoje tema – sparnai. Iš neįgaliojo vežimėlio nepakylanti mergina dažnai skraido svajonėse. Ir virš kasdienybės pakylėjančiose savo eilėse.
Nuo gimimo mes skraidome
Mintimis
O įsimylėjėlių porelėms
Drugeliai dovanoja
Nerealius sparnus.
Eglė svajoja kurti tokius eilėraščius, kuriuos būtų galima dainuoti. Gali būti, kad visai netrukus taip ir įvyks – mergina yra gavusi užduotį parašyti jos lankomo dienos centro himno žodžius.
Bendravimo troškulys
Pagaliau pajutau svajonę savo rankose – aš vėl literatų stovykloje. Pasiilgti draugai, troškulys jų kūrybos, kaip vaivorykštės juostos. Nesitikėjau būti tokia laisva bendraujant. Pirmą kartą man teko turėti tokią linksmą kambario kaimynę, su kuria kvatojam, kad net sienos dreba. Ir nesvarbu, kad vėlyvi pokalbiai neleidžia užmerkti blakstienų ir įsiklausyti į sapnų tylą.
Mūsų literatų mokytojai atriekė man ne tik juodos duonos, bet ir saldaus pyrago. Naujom spalvom paryškino seminarą kūrybinės dirbtuvės. Užduotys man priminė užmirštą mokyklos suolą.
Šitoji ištrauka – seminaro vadovo R. Šileikos kūrybinių dirbtuvių rezultatas. Į Šventąją susirinkusiems literatams jis pasiūlė parašyti laišką, atskleidžiantį, kas šiame susibūrime labiausiai krito į širdį. Savo įspūdžiais Eglė pasidalijo su sese.
Jos laiške yra užuomina ir į kitos seminaro vadovės – G. Adomaitytės pasiūlytą linksmosios linksniuotės kūrybinę valandėlę. Seminaro dalyviai išsitraukė vaidmenis, pagal kuriuos turėjo sukurti įdomų dialogą, suvaidinti trumpą intermediją ar kitaip parodyti, kad gramatika nėra nuobodus mokslas, o iš paprasčiausių linksniuotės klausimų ir atsakymų galima sukurti nuotaikingą ir įdomų literatūros kūrinėlį. Tai puikiai įrodė jūros ir jūrininko vaidmenį atlikusi Eglė su mama. Nors Eglė suvaidino nebylią jūrą, tačiau sukūrė visą intriguojančios situacijos siužetą, sukėlusį tikrą žiūrovų juoko audrą.
N. Baranauskienė pasakoja, kad Eglė labai nori bendrauti. Ir būti suprasta. Sesei adresuotame laiške ji ne be reikalo džiaugiasi, kad bendraminčių būryje pasijuto laisva. Daugelis pastebėjo, kad pradėjo geriau suprasti Eglės tariamus žodžius. Tokį terapinį Šventosios susitikimų poveikį pasakojo pajutęs ir kitas labai sunkiai kalbantis literatas – biržietis Egidijus Šatas.
Atkakliai siekia savo tikslų
Nepaisydama savo negalios, Eglė stengiasi gyventi kuo įvairiau ir įdomiau. Neseniai mergina išbandė kompiuterinę piešimo programą. Ir taip į šį naują dalyką įsitraukė, kad net sumanė surengti savo piešinių parodą. „Baltijos“ mokyklos, kurioje Eglė mokėsi, bibliotekos erdvė tam puikiausiai tiko, juolab kad merginos svajonę palankiai sutiko ir ją įgyvendinti padėjo čia dirbančios Daiva Navickienė ir Daiva Šimkevičienė. Tiesa, joms patarus, paroda tapo didesnė – joje savo kūrybą buvo pakviesti pristatyti du Eglės bičiuliai. Jonas Kaupas paveikslus kuria iš smulkių smėlio kruopelyčių, o Karolis Motiejauskas juos siuvinėja. Kartu su Eglės piešiniais ir vienu kitu juos papildančiu eilėraščiu bibliotekoje surengta neįgaliųjų paroda stebino išradingumu ir originalumu.
