Šventinį renginį pradėjo ir svečius į sceną kilti padrąsino Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos vokalinis ansamblis „Verbena“. Tai – jaunas kolektyvas, šių metų rugsėjo mėnesį atšventęs 5-ąjį gimtadienį. 18 narių turinčiam ansambliui trečius metus vadovauja Elena Ralienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi koncertinės atlikėjos-kanklininkės ir dėstytojos kvalifikacijas. „Mano instrumentas skambėjo ir tolimose šalyse – Amerikoje, Indijoje, Australijoje – be abejo, ir artimesniuose kraštuose. Savo koncertinių pasirodymų jau neskaičiuoju, draugams juokauju: tai būtų tolygu skaičiuoti ką, kiek ir su kuo valgiau...“
Vadovė džiaugiasi, kad į ansamblį susibūrę dainininkai į repeticijas renkasi noriai. Pasak jos, žmonės dainuoja ir kituose kolektyvuose, todėl gali pasidalyti patirtimi. Dainininkai dalyvauja įvairiuose renginiuose, atidžiai klauso kitų dainininkų, vertina, analizuoja.
E. Ralienė pasakoja, kad atėjusi dirbti su kolektyvu paveldėjo jau sudarytą repertuarą, o dabar jį tobulina, įterpia naujų dainų. Kolektyvo repertuare – romansai, populiaros saviveiklininkų dainos. „Labiausiai žmonės nori dainuoti populiarias, linksmas, girdėtas dainas, nors kai pavyksta gerai padainuoti ramią, lyrinę dainą, ansambliečiai pritaria mano parinktam kūriniui.“
„Verbena“ nuo pat susikūrimo įsiliejo ir į „Vilties paukštės“ festivalį. Vadovė muzikos mokykloje ruošia jaunuosius kanklininkus, jie neretai dalyvauja renginiuose kartu su „Verbenos“ dainininkais. Vaikams tai koncertinė praktika, o ansambliui smagu matyti ir girdėti jaunuosius muzikantus. „Stebint ansamblio dainininkus ir kitus saviveiklininkus renginiuose, širdis džiaugiasi, kad jie, įveikdami savo rūpesčius, tobulėja dainuodami, gražiai bendrauja ir maloniai leidžia laiką.“
Iš kitų festivalyje dalyvaujančių kolektyvų „Verbena“ išsiskiria švelniu kanklių skambesiu ir sodriomis fortepijono gaidomis. Vadovė džiaugiasi, kad šiuo metu kelios ansamblio moterys mokosi kankliuoti.
Kolektyvui svarbi ne tik muzika. Daug dėmesio, pasak vadovės, skiriama ir kūrinių tekstams, jie turi būti prasmingi. Visgi E. Ralienė neslepia, kad dainų pasirinkimą šiek tiek apriboja galimybės. „Svarbu, kad nebūtų per daug sudėtinga ir galėtume pasiekti darnų skambesį. Man patinka visi kūriniai, kuriuos sugebame tinkamai atlikti.“
Dainavimas – atgaiva širdžiai
Iš Šiaulių rajono neįgaliųjų draugijos Meškuičių padalinio atvykęs moterų vokalinis ansamblis „Viltis“ žiūrovams ne tik pasiūlė pasiklausyti romansų, bet ir prikaustė žvilgsnį įspūdingais drabužiais: retro stiliaus suknelėmis, skraistėmis, kailinėmis apykaklėmis, skrybėlaitėmis.
Ansamblio vadovė, akordeono specialybę baigusi Rasa Zelbienė, kolektyvui vadovaujanti 10 metų, nuo pat jo įkūrimo, džiaugiasi, kad jo repertuaras labai didelis. Pasak jos, moterys darbščios ir nevengia kūrybinių paieškų.
Ansambliui koncertų netrūksta, moterys – visada laukiamos miestelio šventėse. „Šis ansamblis daugiausia koncertuoja iš visų 12 Meškuičių kultūros centro kolektyvų.“ R. Zelbienė prisimena, kad ne viena moteris į ansamblį atėjo iki tol rimtai nedainavusi, teko pradėti mokslus nuo dainavimo abėcėlės, tačiau nuolatinis darbas, kantrybė ir atsidavimas dainai paliko gilų pėdsaką.
Vitalija Jodkevičienė „Viltyje“ nuo pat susikūrimo, jau daugiau nei 10 metų. Moteris pasakoja, kad visą gyvenimą muzika ją labai traukė. „Brolis labai norėjo groti. Tėtis jam nupirko akordeoną. Brolis patampė ir numetė. Aš parsinešiau iš bibliotekos akordeono pradžiamokslį, bibliotekos vedėja parodė „do“ klavišą ir pramokau groti pati.“
Moteris dainuoja jau 50 metų. „Scenoje esu nuo 5 klasės, 12 metų. Žinoma, buvo šiokių tokių pertraukų. Dainavau chore, ansambliuose. Giedu ir bažnyčios chore. Dainavimas man širdžiai mielas užsiėmimas.“
V. Jodkevičienė džiaugiasi, kad kolektyvas labai draugiškas. „Kai vasarą atostogaujame ir repeticijų nebūna, man tas laikas labai prailgsta. Juk kai sueiname, ir problemas aptariame, ir patarimais pasidalijame.“
Atvežė entuziastingus šokius
Į „Vilties paukštę“ susirenkantys kolektyvai neretai savo pasirodymus stengiasi padaryti patrauklesnius, įsimintinesnius, tam pasitelkia ir kitus gabumus. Kas šoka, kas groja, o kas eiles deklamuoja.
Iš 14 šioje šventėje dalyvavusių kolektyvų labiausiai išsiskyrė mažeikiškiai. Jie žiūrovus džiugino ne tik vokalinio ansamblio pasirodymu, bet ir entuziastinga kapelos muzika bei šokiais. Iš Mažeikių atvyko net 30 meno mėgėjų. Vokalinio ansamblio vadovė Genovaita Jomantienė džiaugiasi, kad per 4 jos darbo metus kolektyvas sukaupė nemenką kraitį – jo repertuare apie 30 dainų. Mažeikiškiai koncertuoja daug tiek savo mieste, tiek svečiuose. Su jais į šventes neretai vyksta ir šokių kolektyvas. Šokėjų vadovė Inga Montvilienė pasakoja, kad šokių kolektyve – 10 moterų, visos jos turi vienokią ar kitokią negalią, tačiau tai netrukdo intensyviai repetuoti. Jos renkasi 3 kartus per savaitę. Prieš didesnį pasirodymą repetuoja ir dažniau.
I. Montvilienė pasakoja, kad kai prieš trejus metus pradėjo vadovauti kolektyvui, moterys labiausiai mėgo lėtus šokius, dabar, pasak jos, pačios prašo greitesnio ritmo. „Šokame valsą, ispaniškus, liaudies šokius. Atsižvelgiu į žmonių negalią, poreikius, gebėjimus. Pirmi šokių žingsneliai būna sunkūs, bet pamažu pamažu, nuolat kartojant, žmogus įpranta, pradeda judėti, nebelieka susikaustymo.“ Per metus moterys išmoksta apie 6 šokius. „Stengiamės atnaujinti repertuarą, kad šokiai nesikartotų ir būtų įdomu juos stebėti.“
Vadovė džiaugiasi, kad kolektyvo moterys ne tik noriai renkasi į repeticijas, visada kupinos energijos ir noro tobulėti, bet ir tapo tikra šeima: kartu švenčia gimtadienius, didžiąsias metų šventes.
Lietuvos neįgaliųjų draugijos organizuojamų meno mėgėjų kolektyvų švenčių „Vilties paukštė“ kasmet laukia šimtai žmonių. Vieni senų draugų išsiilgę, kiti scenos traukai neatsispyrę susirenka pabūti kartu, padainuoti, pašokti ar tiesiog pasimėgauti.