Atvykusi į prieglaudą sužinojau, kad mano norimas šuniukas yra pas globėją, bet prie tvoros prilėkė krūva kitų šuniukų ir viena mažylė taip gailiai į manę žiūrėjo, niekur nuo manęs nesitraukė, buvo tokia apžėlusi, snukutis visas žilas. Matėsi, kad prieglaudoje ji labai stresavo, nuolat verkdavo, kai šalia nebūdavo jokio žmogaus. Taigi nusprendėme ją pasiimti, taip pas mus ir atsirado Siemka (prieglaudoje jos vardas buvo Sima, tai norėjome, kad panašiai skambėtų) – vyresnio amžiaus, jau pražilusi spanieliukė.
Parsivežę namo, apkirpome, išmaudėme ir dabar labai džiaugiamės, kad ją turime, šunytė nesitraukia nuo manęs nė per žingsnį, yra labai ištikima draugė, tikras šeimos narys, kurį visi pamilome. Ji jau su mumis 4 metus.
Vienas šuo gerai, bet du dar geriau. Tik jau mažam bute su tiek gyvūnų nelabai patogu gyventi, taigi, praėjo keli metai ir nusprendėme pasistatyti namą, o prie namų juk reikia sargybinio. Kol dar namo nebuvo pasistatę, aš nuolat galvojau, kaip būtų galima kuo greičiau paimti dar vieną šunį, bet tokį, kuriam iš tikrųjų reikia pagalbos ir kokio kiti nelabai norės. Vėlgi antrąją pusę buvo sunku įkalbėti, nes jis apskritai bijo šunų, bet galiausiai įkalbėjau nuvažiuoti į „Grindą“ ir apžiūrėti vieną gauruotą šuniuką. Kai nuvažiavome, paaiškėjo, kad šis šuniukas mums nelabai tiks, nes jis yra truputį mažokas.
Paklausėme, kur laiko didesnius šunis, ir prižiūrėtojas nuvedė mus į kitą patalpą, kur ir pamačiau savo naująjį draugą. Šuo buvo apatiškas, nelojo kaip kiti, bet, priėjus prie jo narvelio, prie grotelių pridėjo nosytę ir lyžtelėjo mano ištiestą ranką. Pasirodo, jis Grindoje išbuvo jau virš pusės metų ir niekas jo nenorėjo. Šunelis buvo sulysęs, nes maistas Grindoje jam visiškai netiko, be to, manau, kad ir pilvuką skaudėjo...taigi mes jį pasiėmėm ir pavadinom Džango. Dabar Džango atsigavęs, labai paklusnus, draugiškas ir be galo mylintis savo šeimininkus.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
