Prireikus stabtelėti ir telefonu aptarti darbo reikalus vyras navigacijoje pastebėjo nedidelį miško keliuką ir nusprendė į jį įsukti. Pavažiavęs tolėliau, kad niekam netrukdytų, jis sustojo, išlipo ir, vaikščiodamas aplink mašiną, kalbėjosi telefonu.
Bekalbant vyro dėmesį patraukė kažkas judantis netoliese. Kirilas pagalvojo, kad tai – katė ar kitas nedidelis gyvūnas ir priėjo arčiau pasižiūrėti, kas ten.
To, ką išvydo, pamatyti jis nesitikėjo. Prie keliuko mėtėsi maišiukas, o greta jo vienas ant kito buvo sulipę penki mažyčiai dar nė praregėti nespėję šuniukai.
Visi be galo skirtingi: vienas rudas, panašus į rotveilerį, kita – balta su juoda galvyte, dar vienas baltai juodas ir du juodi su baltomis krūtinėlėmis ir letenėlių galukais.
Kadangi gyvūnėliai buvo akli, vyras nusprendė, kad jiems – vos apie 8-14 dienų.
Pasak K.Marenkovo, panašu, kad šuniukais jų mama rūpinosi, bet vėliau jie buvo atimti ir kažkodėl pamesti prie miško keliuko.
Vyras nė nesuabejojo, kad šuniukus parsiveš namo. Juolab, kad aplink nesimatė jokios sodybos.
Pakeliui į namus K.Marenkovas nusipirko pieno. Laimė, namie tebebuvo dukrytės išaugtų pieno buteliukų, kurie, kaip paaiškėjo, kuo puikiausiai tiko ir šuniukams maitinti.
K.Marenkovas prisiminė, kad pirmąją savaitę šuniukus pieno, medaus ir kiaušinio mišiniu iš buteliuko teko maitinti po 5 kartus per dieną. Vėliausiai savo augintinius jis pamaitindavo jau apie 2 valandą nakties.
Šuniukai gana greitai atkuto, praregėjo ir sustiprėjo, netgi ėmė krėsti išdaigas dėl kurių šeimininkas visiškai nepyko.
Pagaliau atėjo laikas surasti mažyliams naujuosius namus. Kirilas pasakojo jau iš pat pradžių žinojęs, kad vieną šuniuką būtinai pasiliks sau.
„Tikiu, kad jeigu gyvūnai ateina pas šeimininkus patys, reikia juos auginti. Mūsų pirmasis šuo irgi buvo surastas ir priglaustas. Tada jam buvo tik septyni mėnesiai. Su mumis jis išgyveno apie 13-14 metų, kol nenugaišo. Tai buvo labai geras šuo“, – prisiminė buvusį augintinį vyras.
Nors viena kalytė iš vados išsiskyrė grožiu, tačiau Kirilas nusprendė sau pasilikti baltą kalytę su juoda galvyte. Tiesą sakant, tai ne Kirilas ją pasirinko, bet kalytė išsirinko šeimininką.
„Ji įdomi ir išsiskiria iš kitų. Mes gyvename name ir šuniukus laikėme aptvarėlyje, o ji pirma sugalvojo, kaip iš jo išlipti. Ir dabar visada ateina į kambarį ir visą laiką būna prie manęs“, – džiaugėsi naująja augintine K.Marenkovas, kuriai buvo išrinktas Argo vardas.
Panašiausią į rotveilerį šuniuką nusprendė auginti Kirilo mama.
Dar du šuniukai jau taip pat surado naujuosius šeimininkus.
Liko nepadovanota viena juoda labai graži kalytė su balta krūtinėle ir, kaip juokavo Kirilas, „su manikiūrais ir pedikiūrais“. Ši labai linksma kalytė tebelaukia, kada atsiras norintis ją priglausti žmogus.
Istorija apie miške pamestus šuniukus dar vieną žmogų paskatino priglausti beglobį šuniuką.
Panevėžietis Vytautas, pamatęs Kirilo skelbimą apie dovanojamus šuniukus ir nusprendęs su juo susisiekti, buvo taip sujaudintas šios istorijos, kad ir pats nutarė įsigyti augintinį.
Tiesa, priglausti kurio nors vos dviejų mėnesių sulaukusio mažylio Vytautas nesiryžo, teigdamas, kad neturės galimybių dar mažų šuniukų vedžioti į lauką taip dažnai, kaip reikėtų, tad priglaudė jau paaugusią septynių mėnesių kalytę iš prieglaudos.
Vytautas sakė neseniai praradęs numylėtą augintinę ir naujo augintinio įsigyti neketinęs, kol skausmas neatlėgo. Bet Kirilo ryžtas nepalikti nelaimėje iškart penkių šuniukų įkvėpė ir jį patį iškart priglausti beglobį gyvūnėlį.
