Pasitikusi mane kalė Bekė nesugadino draugiškumu garsėjančios šunų veislės įvaizdžio – priėjusi apuostė drabužius, pavizgino uodegą ir oriai nubidzeno į guolį.
Tarsi įsižeidusi, kad atėjau be jokių skanių dovanų, sausio viduryje aštuonerių metų sulaukusi Bekė visą pokalbio su šeimininkais laiką nebekreipė į mane dėmesio, bet kilstelėdavo galvą, kai buvo tariamas jos vardas.
O jis buvo minimas dažnai. Bekė yra vienas iš nedaugelio šunų Lietuvoje, kuriam yra tekę keliauti taip toli.
Kai Lietuvos prezidentės vyriausiuoju patarėju nacionalinio saugumo klausimais dabar dirbantis V.Sarapinas prieš penkerius metus buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke, su žmona Vyte į JAV išsiruošusiam diplomatui nė akimirkai nekilo abejonių, ar kartu vežtis šeimos nare tapusią Bekę.
Iki tol su augintiniu nė karto neskridusiems vilniečiams toks sprendimas virto nemenku rūpesčiu.
Paaiškėjo, kad vietą šuniui rezervuoti reikia perkant skrydžio bilietus. Užsakant reikia nurodyti ir augintinio dydį.
Bilietas dideliam šuniui kainuoja ne tiek ir mažai: šeimininkams už Bekės skrydį į Niujorką ar atgal į Lietuvą tekdavo pakloti apie 300–350 eurų.
Be to, vilniečiams maždaug 300 eurų teko sumokėti už didelį kelioninį narvą, taip pat reikėjo pasirūpinti visais skiepais, augintinę paženklinti mikroschema ir pasirūpinti ES gyvūno pasu.
Iki skrydžio likus parai iš veterinarijos tarnybos buvo būtina gauti pažymą, kad šuo neserga ir yra paskiepytas.
Pradėję domėtis gyvūnų skrydžio sąlygomis vilniečiai sužinojo, kad pasakojimai, neva šunys gabenami kartu su bagažu, – mitas.
Dideliuose orlaiviuose yra nedidelė šildoma patalpa, kurioje telpa du dideli šunų narvai. Jeigu atsirastų trečias keliauninkas šuo, į lėktuvą nebūtų priimtas.
Narvus su mažais augintiniais leidžiama gabenti keleivių salone juos pakišus po sėdyne.
Prieš skrydį, kuris su persėdimu trunka 14–16 valandų, į narvą patariama įdėti šuns mėgstamą žaislą, kokį nors šeimininkų drabužį. Kad kelionės metu augintinis būtų ramesnis, veterinarai pataria narvo vidų ir ten paliekamus daiktus apipurkšti specialiu lengvai svaiginančiu aerozoliu.
Skrendant trumpais atstumais veterinarai augintinius siūlo užmigdyti, tačiau išsiruošus į tolimas keliones to daryti nepatariama – skrydžio metu atsibudęs nežinomoje ir keistus garsus skleidžiančioje vietoje šuo gali patirti didelį stresą.
Iš Vilniaus į Niujorką skraidinanti aviakompanija giriasi, kad augintiniai tarpiniame oro uoste išvedami pasivaikščioti, tačiau Bekės šeimininkė Vytė Sarapinienė tuo abejoja – ji pastebėjo, kad šuns narvo durelių užraktas per kelionę nebuvo paliestas.
Ketverius metus Niujorke praleidęs V.Sarapinas su žmona kasmečių atostogų į Lietuvą taip pat grįždavo kartu su šunimi.
Tačiau skrydžiai Bekei, matyt, nebuvo malonūs. Pirmą kartą genama smalsumo kalė pati įbėgo į narvą, o skrendant paskutinius kartus stambų šunį į narvo vidų tekdavo grūste įgrūsti. Išvydusi narvą Bekė iki šiol traukiasi atatupsta.
Prieš skrydį šuns narvą ir juose esančius daiktus atidžiai patikrina oro uostų saugos tarnybos darbuotojai.
Kartą, Bekei jau tupint narve, V.Sarapinas pasilenkė prie šuns, norėdamas jį dar padrąsinti. Švarko skvernai trumpai uždengė dalį narvo. Už skrydžio saugumą atsakingi darbuotojai tai įvertino kaip susikurtą galimybę į narvą įkišti ką nors neleistina.
Vilniečiai šunį vėl turėjo iškrapštyti atgal, narvas iš naujo buvo patikrintas, o Bekę ir vėl teko grūsti į narvą.
Atskridus į oro uostą šuns narvas atnešamas išėjus iš apsaugos zonos arba atiduodamas bagažo laukimo salėje.
O kartą Vilniaus oro uoste Sarapinai Bekę narve išvydo artėjančią ant ratu judančios bagažo juostos.
Lietuviai pastebėjo, kad už Atlanto sukurtos gerokai palankesnės sąlygos auginti kokį nors gyvūną. Pirmiausia mieste vedžiojamiems šunims neabejingi patys amerikiečiai.
V.Sarapinienė pasakojo, kad gatvėje dažnas praeivis jausdavo savotišką pareigą pasidžiaugti Beke ir ją paglostyti. Diplomato šuo tapo visų jo kaimynų ir vietos lietuvių numylėtiniu.
Bekei nemažai teko pasivėžinti ir automobiliu. Keliaujant per Ameriką nebūtina palikti šuns namuose – šalyje veikia viešbučių tinklas, kuriuose svečių augintiniai priimami nemokamai.
Su šunimi Amerikoje leidžiama eiti ir į prekybos centrus. Tiesa, diplomatui jau baigiant darbą JAV prie įėjimo į parduotuves vienu metu pasirodė mandagūs prašymai savo augintinius palikti už durų.
Tačiau net ir lauke specialiai šunims paruoštose vietose būdavo padėtas dubenėlis su šviežiu vandeniu ir sausu ėdesiu.
Kitaip nei Lietuvoje, Niujorke yra pakankamai augintinių vedžiojimo aikštelių, jose dirba specialūs prižiūrėtojai.
Apie 10 arų ploto aikštelėse lietuvius nustebino šunims įrengtos laipynės ir net nedideli baseinai atsivėsinti karštą dieną.
Sarapinams teko pasinaudoti ir Amerikos veterinarijos gydytojų pagalba. Lietuviai savo kalę galėjo prarasti per kelias valandas, kai jai prasidėjo pūlingas gimdos uždegimas.
Artimiausioje veterinarijos klinikoje Bekė buvo ištirta moderniausia aparatūra ir skubiai operuota.
Vakare V.Sarapinienė šunį jau galėjo pasiimti namo.
Tiesa, vėliau veterinarijos gydytojas dar turėjo išimti kabes, kuriomis buvo suspausta pjūvio vieta, tačiau gydytojos išsilavinimą turinti lietuvė tai padarė pati ir po 10 dienų su Beke skrido į Lietuvą.
Skubi šuns operacija lietuviams atsiėjo pusantro tūkstančio JAV dolerių.
V.Sarapinienė pastebėjo, kad kai kurie mūsų šalies veterinarai jau pasiekė Vakarų lygį: įsigyjama moderni diagnostikos aparatūra, didėja vaistų pasiūla, atsiranda specializacijos.
Tačiau Ameriką sparčiai vejamės ir paslaugų kainomis – pavyzdingai prižiūrimo šuns auginimas Lietuvoje jau tampa prabanga.
Ir auklė, ir draugė
Bekė Sarapinų šeimoje atsirado visiškai netikėtai, nors iki tol V.Sarapinienė buvo kategoriškai nusistačiusi prieš bute auginamą šunį.
Pakeisti savo principus ją privertė sūnus: vaikinas, sulaukęs 18 metų, tėvų priprašė išpildyti jo svajonę – nupirkti auksaspalvių retriverių veislės kalę. Tačiau Deize pavadinta kalė netrukus nugaišo nuo erkės įkandimo.
Šuns netektis virto ilgai trukusiu gedulu, o V.Sarapino žmona nukirto: nuo šiol šeimoje nebus jokio augintinio.
Tačiau artimiausio moters gimtadienio proga artimieji pateikė staigmeną. Grįžusi iš komandiruotės Briuselyje ji namuose išgirdo kažką kiauksint. Šešių savaičių žaisminga Bekė papirko V.Sarapinienę, ir ji atsileido.
„Šuns neauginę žmonės gal nesupranta posakio, kad šeimoje ilgai gyvenantis šuo viską supranta, bet pasakyti negali. Būtent tokia yra mūsų Bekė, kuri anūkams buvo tikra auklė. Jie ir vaikščioti pramoko eidami įsikibę į Bekės gaurus. Kartais net ir man būdavo neramu, kai mažyliai su kale žaisdavo savo rankas tiesiog sukišę jai į nasrus arba kabindamiesi jai už ausų. Tokiu atveju Bekė tiesiog bėgdavo nuo jų šalin, tačiau nė karto ant vaikų nėra net suurzgusi“, – apie savo augintinę pasakojo vilnietė.
