Mokslininkai pateikė intriguojančių faktų apie šunis

Mamuto ilčių medžiotojai, keliavę stačia krantine, pastebėjo neįtikėtiną radinį – iš amžinojo įšalo kyšantį ledynmečiu gyvenusio šunelio snukutį.

Šunys galėjo tapti geriausiais žmogaus draugais gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol.<br>123rf nuotr.
Šunys galėjo tapti geriausiais žmogaus draugais gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Apr 4, 2016, 10:41 AM, atnaujinta May 30, 2017, 3:08 PM

Po penkerių metų pora net 12 tūkst. 460 metų senumo puikiai išsilaikiusių šuniukų, rastų Rusijos šiaurės rytų regione, Jakutijoje, sudomino viso pasaulio mokslininkus.

„Dar niekada nėra buvę taip, kad surastume mėsėdžius žinduolius su oda, kailiu ir vidiniais organais“, – pasakojo Šiaurės rytinio Federalinio universiteto, esančio Rusijos šiaurės rytų regiono sostinėje Jakutske, Mamutų muziejaus parodų vadovas Sergejus Fiodorovas.

Šis atradimas gali padėti įnešti ženklų indėlį į mokslininkų debatus apie naminių šunų kilmę, rašo interneto puslapis msn.com.

Išliko net smegenys

Kai 2011 metais mamutų ilčių medžiotojai aptiko sušalusį šuniuką, jie apie tai pranešė S.Fiodorovui, kuris iškart nuvyko į tolimą arktinę tundrą, esančią už 4,7 tūkst. kilometrų nuo Maskvos ir tik už 130 kilometrų nuo Laptevų jūros, kuri ribojasi su Arkties vandenynu.

Praėjusiais metais jis čia sugrįžo atlikti išsamesnių tyrimų ir netoli pirmojo gyvūnėlio radimvietės, kiek toliau nuokalnėje rado antrąjį šuniuką. Abu jie nugaišo būdami vos maždaug 3 mėnesių amžiaus.

S.Fiodorovas spėjo, kad abu šuniukai greičiausiai kilo iš tos pačios vados.

Praėjusią savaitę mokslininkas apžiūrėjo ir antro šunelio palaikus. Jie buvo labai gerai išsilaikę, net ir smegenys buvo puikiai išlikę.

„Tai – pirmasis toks radinys pasaulyje. Šuneliai randami labai retai, nes jie turi minkštus kaulus ir netvirtas kaukoles“, – paaiškino S.Fiodorovas.

Šuniukų porelė buvo praminta Tumat šunimis, pagal artimiausio kaimo pavadinimą.

S.Fiodorovas pasakojo, kad preliminarūs mamutų liekanų, rastų tų pačių kasinėjimų metu, tyrimai, leidžia spėti, kad kai kurie gyvūnai buvo paskersti ir apdeginti, kas greičiausiai liudija apie tai, kad čia gyveno žmonės.

Bet vis dar lieka neaišku, ar rasti šuneliai buvo laukiniai, ar prijaukinti.

Atsakymą galima bus sužinoti tik ištyrus jų genomus, o tai užtruks mažiausiai metus.

Žoleėdžiai šunys?

„Kol kas vilkų giminystės linija, iš kurios greičiausiai kilo šunys, dar nebuvo ištirta. Ir gali būti, kad šie šuniukai yra kaip tik iš šios giminystės linijos, kas būtų labai nuostabu“, – teigė evoliucinis biologas Gregeras Larsonas iš Oksfordo universiteto. Jis yra vienas iš bendradarbiaujančių mokslininkų projekte, kurio tikslas išsiaiškinti, kur ir kada šunys tapo pirmaisiais prijaukintais gyvūnais.

Ypač intriguoja tai, kad šunys sugebėjo tapti „geriausiais žmonių draugais“, net iki mūsų protėviams tampant sėsliais ūkininkais.

Dar neaišku, ar šunys buvo prijaukinti vienoje vietoje, ar keliose atskirose. Taip pat neaišku, ar žmonės pradėjo auginti vilkų jauniklius, ar vilkai po truputį priprato prie žmonių, ieškodami maisto jų stovyklavietėse.

Bandant nustatyti tikslią giminystės liniją, S.Fiodorovas ir kiti mokslininkai Tumat šunelius tirs dar ilgai.

Antrojo šuniuko išlikusios smegenys bus lyginamos su dabartinių šunų ir vilkų smegenimis. Parazitai, rasti jo kūne, bus analizuojami. Taip pat bus tiriamas ir skrandžio turinys, dėl ko S.Fiodorovas ypač džiaugiasi.

„Kai mes jį atvėrėme, labai nustebome. Antrojo šunelio skrandis yra pilnas žolės ir šakelių“, – pasakojo tyrėjas.

S.Fiodorovas spėliojo, kad galbūt gyvūnai nebuvo vien mėsėdžiai, o gal jie pradėjo ėsti žolę, pakliuvę į nuošliaužos spąstus ir pradėję badauti.

„Ši tyrimų medžiaga yra unikali ir išskirtinė“, – teigė paleontologė Mietje Germonpre iš Karališkojo Belgijos instituto.

Ji bendradarbiauja su S.Fiodorovu ir šį mėnesį atvyko į Jakutską stebėti antrojo šuniuko autopsijos.

„Vien pats faktas, kad išliko minkštieji audiniai, leis gauti daug daugiau informacijos, palyginti su informacija, gaunama iš „įprastų“ fosilijų“, – komentavo mokslininkė, turėdama galvoje kaulus ir dantis.

Amžinojo įšalo paslaptys

S.Fiodorvas skundėsi, kad senovinius biologinius pavyzdžius ištirti tinkamose laboratorijose užtrunka ilgai.

Dėl finansinių priežasčių, tolimos vietos ir biurokratinių sunkumų pavyzdžiai laboratorijas dažnai pasiekia tik po pusmečio.

„Visi supranta, kad mamutų faunos audiniai netenka savo struktūros kiekvieną sekundę, net ir būdami užšaldyti“, – apgailestavo mokslininkas.

Jis pridūrė, kad tirpstantis amžinas Jakutijos įšalas artimiausiu metu greičiausiai atskleis ir daugiau lobių, nurodydamas, kad priešistorinių atradimų skaičius per pastarąjį dešimtmetį padidėjo kelis kartus.

Tai lėmė šiltas ir drėgnas oras, taip pat stiprūs potvyniai.

„Dabar čia 0 laipsnių Celsijaus. Kovui tai neįprasta“, – pastebėjo mokslininkas.

Tobulėjant ir pingant transportui ir technologijoms, anot S.Fiodorovo, vietiniai vykdo ekspedicijas į vis tolimesnius Sibiro kampelius, ieškodami retų ir brangių mamutų ilčių, kurias galima parduoti už dešimtis tūkstančių eurų.

Tokias vis labiau ėmė vertinti Kinijos drožėjai po to, kai uždrausta prekiauti dramblio iltimis.

Rusijoje, savo gimtose teritorijose, vietinės gentys gali ieškoti senovinių liekanų.

„Mūsų žemė sukaustyta amžinojo įšalo, tačiau ji po truputi atskleidžia savo paslaptis“, – sakė S.Fiodorovas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.