Kaimo siaubūnas grasino išžudyti šeimą, dabar praliejo šuns kraują

„Vieną kartą čia tikrai įvyks kruvina tragedija – kuo toliau, tuo labiau šis žmogus darosi neprognozuojamas“, – nerimastingai kalba Miežiškių seniūnijos Batrakų kaimo gyventoją Albiną Šukį pažįstantys žmonės. O jau gyventi šalia tokio – baisus dalykas.

Kaimynai sakė bijantys net artintis prie 68 metų A.Šukio sodybos, apstatytos krūva šiurpiausių, iš visokių atliekų paties pagamintų pabaisų.

Vietinių gyventojų keistuoliu laikomas A.Šukys pastarąjį kartą nukreipė agresiją į už tvoros gyvenančią savo seserį Mildą Šukienę. Sekmadienio naktį jis, kaip manoma, žiauriai suspardė prie būdos pririštą sesers kalaitę, o paskui ją pjudė savo šunimi.

„Kalytė saugojo vištas nuo lapių, buvo pririšta vos toliau sodybos, miško pakrašty. Ryte radau merdinčią: vos lekavo, su kiekvienu įkvėpimu iš nasrų ėjo burbulai. Kito šunelio prie būdos nebebuvo, matėsi, kad tas atsegtas nuo grandinės“, – „Panevėžio kraštui“ pasakojo moteris ir nė neabejojo, kad čia jos brolio Albino darbas, nes panašiai buvo nutikę prieš dvejus metus.

Tada A.Šukio šuo negyvai sudraskė dvi kates ir šunelį, dėl įvykio M.Šukienė kvietė policiją.

Brolio ir sesers valdų ribas skiria aukšta aklina tvora. M.Šukienė pasakojo, kad į jos kiemą brolis ateina per mišką, atsiveda savo piktą vilkšunį ir pjudo jos šunelius, galbūt taip moko pjauti gyvūnus.

Radusi merdėjantį gyvuliuką M.Šukienė paskambino sūnui. Šis liepė šunį kuo greičiau vežti pas veterinarą.

Gyvūną prireikė operuoti, buvo smarkiai sužaloti vidaus organai, trūkę pilvo raumenys. Veterinaras patvirtino, kad tokias traumas šuo galėjo patirti nuo stiprių spyrių. Esą nedaug trūkę, kad spardytojo koja būtų kiaurai išlindusi.

Dėl sužaloto šuns M.Šukienė kreipėsi į policiją bei į Panevėžio valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą.

Atvykę pareigūnai ir specialistai apžiūrėjo A.Šukio valdas, bet agresyviojo šuns sodyboje nerado.

Išvažiavus tikrintojams, po dienos į namus parsirado ir antras M.Šukienės prapuolęs šuo. Gyvūnėlis vos vilko kojas, beveik paršliaužė, jam buvo perkąsta ir jau supūliavusi gerklė.

Moteris su šuneliu vėl lėkė pas veterinarą, šis išvalė ir susiuvo žaizdą. Gyvūną teks gydyti toliau.

„Pasiimsiu iš veterinaro dokumentus apie šunų sužalojimus ir eisiu į policiją, rašysiu pareiškimą ir prašysiu, kad pradėtų tyrimą“, – žiauraus išpuolio prieš augintinius broliui žada nedovanoti M.Šukienė, kuris tikrai laikąs vilkšunį.

„Gal dabar išvedė į mišką ir pririšo prie medžio, gal pakorė, o gal namo rūsy uždarė. Mano kalytė galbūt gynėsi, gal ir jam įkando. Tas šuo po to be perstojo kaip automobilio sirena staugė“, – M.Šukienė svarstė, kur brolis galėjo padėti piktąjį augintinį.

M.Šukienė paaiškina, kodėl jos ir brolio pavardė tokia pat.

Kai ji panoro tekėti už ukrainiečio Viktoro, motina iškėlė sąlygą, kad nebūtų jokių kitatautiškų pavardžių, tegu vyras ima jų giminės pavardę.

M.Šukienė priminė ir apie praėjusį rudenį pasibaigusį A.Šukio teismą dėl grasinimų išžudyti jos šeimą. Brolis pripažintas kaltu, buvo nubaustas lygtine nelaisve metams.

Tada moteris į teismą kreipėsi nebeapsikentusi nuolatinio teroro.

„Jis per tvorą rėkdavo, kad nužudys mus, išpjaus, sudegins. Ypač nekenčia mano vyro Viktoro. Visaip užgaulioja, rėkia, kad kai mus nudaigos, visas kiemas bus jo. Jis nori susigrąžinti visą tėvų sodybą ir žemę, kuriuos mama prieš mirtį testamentu padalijo mums perpus“, – šeiminių santykių peripetijas pasakoja M.Šukienė.

M.Šukienė su vyru gyvena dalyje paveldėto namo, kita dalis, priklausanti A.Šukiui, stovi tuščia. Brolis naujus namus pasistatė šalia, paveldėtoje žemėje.

Moteris tvirtino, kad brolio agresyvumą jos atžvilgiu ir išprovokavo turtiniai dalykai, karas tarp jųdviejų prasidėjo beveik prieš 30 metų, kai buvo pagarsintas testamentas.

A.Šukys ir M.Šukienė dar turi ir jaunėlį 65 metų brolį Julių, jis gyvena M.Šukienės kieme, lauko virtuvėlėje. Testamentu jam motina nieko nepaliko.

Anksčiau A.Šukys, o ir ji pati su šeima, gyveno mieste. M.Šukienė į kaimą persikėlė slaugyti tėvų, o A.Šukys – po to, kai išsiskyrė su žmona.

„Anksčiau jis buvo rūpestingas ir geras tėvas, darželio auklėtojos net stebėdavosi“, – M.Šukienė broliui randa ir gerų žodžių.

Protas jam pakrinkantis nuo alkoholio, tada ir tampa agresyvus bei neprognozuojamas.

„Kokia ta širdis negailestinga turėtų būti“, – nežmonišku brolio poelgiu baisėjosi M.Šukienė ir labai nuogąstavo, kad šis galiausiai nepakeltų rankos ir prieš žmones.

Kartą M.Šukienė policiją kvietė po to, kai brolis jai išmušė dantis.

„Kurį laiką pas jį gyveno draugė. Vieną kartą, matyt, jo skriaudžiama, toji atlėkė su vaiku pas mane slėptis. Vos ji įbėgo vidun, Albinas iš paskos, aš pastojau kelią, o jis taip trenkė per veidą, kad dantys su visu tilteliu išlėkė lauk“, – pasakojo moteris.

Po tos situacijos M.Šukienė į brolio grasinimus nužudyti jau ėmė žiūrėti rimtai.

Dabar M.Šukienė baiminasi dėl savo dviejų karvių gyvybės. Po kokio mėnesio gyvulius jau išleis į lauką ganytis, ir kas žino, ar brolis ko pikto nesumanys.

„Sūnus sako: pirma rasim karves papjautas, o paskui ir tėvus nušautus“, – kalbas su saviškiais atpasakojo ji.

Mintys apie nušovimą artimiesiems kyla ne be pagrindo. Anksčiau A.Šukys turėjo ginklą, bet, matyt, dėl to, kad laikė nelegaliai, privalėjo jį atiduoti policijai.

„O gal ir dabar turi, argi sunku šiais laikais ginklą įsigyti? Kaimynai sakė matę nešiojantis kažką panašaus į ginklą“, – sesuo labai bijo, kad agresyvus brolis netgi legaliai įsigijo šautuvą.

A.Šukio sodyboje „Panevėžio kraštas“ lankėsi dar žiemą.

Tada iš ugniagesių buvo gautas pranešimas, kad į šulinį įkrito arklys, ir jiems teko važiuoti vaduoti gyvulio.

Paaiškėjo, kad purvyne slystelėjęs ir į siaurą šulinio angą įsmukęs arklys buvo A.Šukio.

Tą kartą nuvažiavę į Batrakų kaimą, A.Šukio sodybos vartus radome atlapotus. Šiapus vartų stirksojo kraupūs sargybiniai, iš medžio pliauskų ištašyti ir žmonių drabužiais aprengti monstrai.

Pagrindinis akcentas keturkampiuose veiduose buvo agresyviai iššieptos burnos ir smaili dantys. Sargybiniams ant krūtinių kabėjo netikri automatai ir šautuvai.

Įėję į kiemą šūkčiojome, kvietėme šeimininką, nes buvo matyti atviros keisto sandėlio ir kelių vasarinių namelių durys. Beldėmės į namą, bet durų niekas neatidarė.

Dar pasižvalgėme, gal kur pamatysime ir ugniagesių išgelbėtą arklį, bet gyvulio nesimatė, kaip nesimatė ir jokio nors kiek nuo žemės paviršiaus pakilusio šulinio kraštų.

Kieme beveik kiekviename kampe stirksojo po keistą raudonais drabužiais apvilktą pabaisą. Teritoriją juosė aukšta aklina tvora, vartų viršų puošė nusmailinti kuorai.

Tik išeidami ant vartų pastebėjome lentelę su užrašu: „Aš darbe“ ir telefono numerį. Deja, juo paskambinus šeimininkas neatsiliepė.

Užsukus pas kaimynus paklausti, kaip rasti A.Šukį, žmonės, sužinoję, kad buvome įėję pro keistosios sodybos vartus, vos nepuolė žegnotis, esą kaimyno vilkšunis mus galėjo į gabalėlius sudraskyti.

Paklausus apie kaimyno arklį vietiniai gyventojai spėliojo: „Gal žmogus tikisi sulaukti tikrintojų, galinčių nubausti už gyvulio nepriežiūrą, tad paslėpė miške?“ Nusistebėjus, kad šalta, negi laikys žmogus arklį ant gruodo, šie tik lingavo galvas: kaimynas taip galėtų.

„Bijome ką nors sakyti ar tvirtinti, su tuo žmogumi nenorime jokių reikalų turėti“, – taip šnekėjo beveik visi kalbintieji.

Sodyboje ir penktadienį A.Šukio neradome, o telefonu jis neatsiliepė.