Penkių savaičių afrikinis ežys Puškis – sportininkas.
Erdviame narve įkurdintas gyvūnas mankštinasi naktimis, kojas miklindamas bėgimo rateliu. Nieko nuostabaus, kad kitą vakarą iš narvo išleistas Puškis gali skuosti kiek įkabindamas – per grindis ežys lekia kaip kulka.
Bėgimo ratas atsirado dėl to, kad ežys nenutuktų. Jeigu augintinis tik ėstų ir miegotų, greitai priaugtų papildomo svorio ir sunkiai pajudėtų.
„Mūsų ežiui patinka bėgimo ratelis, tad jis pusę nakties bėga“, – juokdamasi patikino Lina.
Tačiau taip nutinka ne kasdien, mat ežys mėgsta patingėti, pamiegoti lindėdamas šiltoje veltinio gūžtoje.
Norint iš ten jį išvilioti nereikia barškinti puodais, pakanka palei gyvūno nosį palaikyti delikatesą – gyvą kirmėlę (zoofobusą). Ją užuodęs ežys pabunda ir leidžiasi paimamas į rankas.
Vakarais, jei šeima įsitaiso žiūrėti televizoriaus, Puškis taip pat jiems palaiko draugiją – glaudžiasi dažnai šalia Linos bei jos pustrečių metų dukters Izabelės.
Tačiau Puškis dienų dienas leidžia aktorės sūnaus Dominyko (10 m.) kambaryje, nes būtent čia stovi augintinio narvas. Sutapimas, bet abu šio kambario gyventojai sportiški – ežys mėgsta bėgioti, o Dominykas lanko futbolo treniruotes.
„Devynerius metus auginome šeško patelę Ferdę, kurią įsigijome dar iki santuokos su vyru Ričardu. Šį gyvūną labai mylėjome ir užsiauginome kaip šuniuką, kuris mūsų klausė.
Tai buvo labai ramus, mielas ir švarus gyvūnas. Dominykas su juo augo – Ferdė pabėgėdavo į priekį ir laukdavo, kol sūnus priropos.
Tarp jų buvo užsimezgęs gražus ryšys. Bet gyvūnas paseno – tai buvo matyti iš pražilusių ūsiukų. Kai Ferdės netekome, jautėmės sukrėsti, nes ji buvo lyg šeimos narys.
Tuo metu jau turėjome Rudolfą – kinų kuoduotąjį šunį. Jam dabar – aštuoneri metai.
Bet jau ir po šeško netekties ieškojome kito gyvūno, nes Ferdė buvo didelė sūnaus draugė“, – augintinių istorijas pasakojo L.Bražinskaitė-Tupikovskienė.
Aktorė neabejojo, kad nugaišusio gyvūno kitas augintinis neatstos, nes lieka prisiminimai, nuotraukos, filmuota medžiaga. Tad, regis, persekioja gyvi atsiminimai.
Todėl šeima ieškojo tokio gyvūno, kuris neliūdėtų ir nenuobodžiautų tuomet, kai suaugusiųjų ir vaikų nėra namuose.
Judrus vakare būdavo šeškas, o dabar jį pakeitė sutemus labiau atkuntantis ežys.
Kaip tik tuo metu visa šeima grįžta į namus, todėl gali daugiausia dėmesio skirti vėlyvesniu paros laiku atgyjančiam gyvūnui.
Afrikinis keturpirštis ežys yra gerokai mažesnis už savo giminaičius, mūsų krašto miškų gyventojus. Šeimininkė tikino, kad Puškis daugiau nelabai ir augs – bus panašiai tokio dydžio, kokio yra dabar.
Tačiau įsigijus ežį vilniečius nustebino tai, kad jis pavadintas keturpirščiu, nors matyti ir penktas pirštas, nedidelis, lyg ataugėlė.
Bet tie keturi pirštai judresni, matyt, dėl to ežys ir vadinamas keturpirščiu.
„Gyvūnas – ne žaisliukas, todėl jo priežiūra pasidomėjome dar prieš įsigydami.
Ežiukai gyvena trejus–penkerius metus, tai – ne vienadienė pramoga, o nemažai priežiūros ir meilės reikalaujantis gyvas padaras“, – įsitikinusi pati nuo paauglystės su rotveileriu Larsu augusi Lina.
Kadangi Puškis nėra lietuviško miško gyvūnas, jam teko sukurti kone šiltnamio sąlygas – afrikiniam ežiukui namuose reikia palaikyti 20–22 laipsnių šilumą. Jeigu temperatūra kasdien kristų, ežiui tai būtų įspėjimas apie artėjantį žiemos miegą.
Bet namuose laikomiems afrikiniams ežiukams miegas gali tapti pražūtingas – užmigę jie gali ir neprabusti, nes sulėtėtų kraujotaka, tikėtina, kad nustotų plakti širdis.
Tad veisėjai šių augintinių šeimininkus įspėja nerizikuoti jų užmigdyti žiemos miegu ir pataria palaikyti šilumamėgiams gyvūnams būtiną aplinkos temperatūrą.
Be to, afrikiniai ežiai bijo skersvėjų, nes gali dėl to susirgti ir net nugaišti.
Auginant ežį reikia atsižvelgti ir į ėdesį – šiam gyvūnui tinka net sausas kačių ėdalas, tačiau ežys palepinamas ir mėsa.
Puškis ne kartą ragavo virtos vištos krūtinėlės be prieskonių. Kadangi vištos krūtinėlę mėgsta Izabelė, mažylė su ežiuku šiuo skanėstu draugiškai pasidalija.
Visaėdžiai ežiai maitinasi pelėmis, driežais, tačiau afrikinis vargu ar tuos gyvius prarytų. Tad Lina gyvūną dažnai pamalonina pirktomis gyvomis kirmėlėmis. Jos Puškiui tapo tokiu delikatesu, kad vos užuodęs ir pamatęs puola jų ryti.
„Kad ir kaip būtų keista, šį ežiuką draudžiama šerti riešutais.
Bet jis mielai ėda virtus kiaušinius. Be to, jo gertuvėje visada turi būti vandens“, – pasakojo televizijos serialuose ir reklamose nusifilmavusi aktorė.
Nors pirmomis dienomis Puškis išsigąsdavo jam neįprastų garsų ir atstatydavo spyglius, dabar ežiukas nebesigūžia, nes priprato prie aplinkos ir leidžiasi imamas ant šeimininkų rankų.
„Netgi patariama kuo dažniau paimti ežį, kad jis uostų rankas ir atpažintų iš kvapo šeimos narius. Dabar jis mus visus puikiai atpažįsta, nes iš pradžių po truputį jį ėmėme, lietėme, bendravome su juo“, – įsitikinusi moteris.
Bet ne ežys eina pas šeimininkus, o jie – prie ežio. Reikia tik sekti, kada gyvūnas išlįs iš guolio. Tai nutinka įvairiai – 17 ar 18 valandomis, tenka sulaukti ir 21 valandos.
„Devintą valandą vakaro vaikai prašo: mama, gal jau žadinkime ežį, norime pabendrauti, nes jis gerokai įmigo šiandien. Tai priklauso nuo to, koks oras tądien ir gal kiek gyvūnas prisibėgiojo rate per naktį“, – sakė pastebėjusi aktorė.
Nors Izabelei dar tik pustrečių metų, mama jai jau leidžia ežį paimti į rankas.
„Vienos jos su ežiuku nepaliekame, saugome, kad gyvūnas neiškristų iš rankų.
Tačiau vaikas nuo mažens mokosi atsargumo su mažu padarėliu. Ji žino, kad reikia ežiui nešti ėdesio, tvarkyti jo narvą“, – tvirtino Lina.
Naminiai gyvūnai turi higienos ritualų – Puškis, kaip ir Rudolfas, maudomi. Kinų kuoduotasis maudomas kartą per savaitę, bet kasdien šukuojamas, nes jo plaukai veliasi.
Nors ežiuko spygliai neprirenka pūkų, gyvūnas išsitepa letenėles, jeigu įlipa į savo išmatas, arba susitepa nosį, jeigu apuosto dar neragautą ėdesį. Todėl jo maudynės būna neplanuotos.
Kaip rūpintis ežiais?
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius pasidalijo patarimais, kaip auginti ir prižiūrėti ežius.
– Ar iš tiesų namuose auginamas ežys bus aktyvus visus metų laikus ir jam nereikės nusnūsti žiemos miego?
- Afrikinis (tikriausiai egiptinis) ežys dažnai laikomas namuose visoje Europoje. Iš tikro žiemos miegu jis nemiegos, nes kilęs iš regiono, kuriame keturių metų laikų ciklo nėra. Kur kas dažniau savo kilmės krašte jie užmiega tik esant didžiausiems karščiams ir sausrai.
– Kaip gamtoje sezonų kaitą išgyvena lietuviški ežiai?
– Mūsų ežiai jau miega, šiemet jiems nebuvo lengva dėl drėgmės. Paprastai mūsiškiai ežiai miega penkis mėnesius, pabunda tik balandžio pradžioje.
Metų kaita jiems yra įprastas dalykas. Blogai, kai žiema būna nepastovi ir ypač kai staiga pakyla vanduo, lyja ir apsemiamos jų slėptuvės ar guoliai.
– Ar pasitaiko atvejų, kai žmonės bando rūpintis iš miško atklydusiu ežiu? Ar reikėtų laukinius ežius globoti namuose, juos prisijaukinti?
– Žiemą iš savo guolių išginti ežiai dažnai pakliūva žmonėms. Ką tokiu atveju daryti? Žinoma, geriausia gyvūno nepalikti gamtoje, nes jis negalės susirasti naujo patikimo guolio – žiemos aplinka ežiams nėra pažįstama.
Ežį reikia įkurdinti pakankamai vėsioje patalpoje, kampe iš šieno, šiaudų, skudurų paruošti guolį, kuriame gyvūnas galės miegoti. Kadangi tai jam nepavyks iš karto, galima palikti šiek tiek vandens, o ant lentutės – mažų gabaliukų šviežios mėsos.
Jaukinti ežius, kaip ir kitus laukinius gyvūnus, nėra tikslinga – jie turi gyventi laisvėje. Pavasarį pabudusį ežį į gamtą paleisti reikėtų kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje – išvežti kuo toliau į mišką, kur nėra kelių, kur jiems negresia pavojai.
