Jie aktyviai dalyvauja visuose šeimos reikaluose. Netikslu būtų sakyti, kad jis nuolat šalia šeimininko – jis lipte prilipęs ir tuoj pat atsiranda batuose, krepšiuose arba rankovėje (jei tik gali pasiekti).
Išvaizda
Garbingi ir linksmo būdo. Maži ir kresni, proporcingai sudėti, apie juos sakoma: „daug mažame“. Mopso akys tamsios, didelės, apvalios. Rūpestingai švyti, kai ramus, ugningai blizga, jeigu įsiaudrina. Didelė ir apvali galva proporcinga kūnui. Snukis trumpas ir bukas, nosis neriesta.
Ausys mažos, aksominės. Kaklas pakankamai ilgas, kad galva būtų laikoma išdidžiai. Uodega aukštai išaugusi, standžiai užsukta. Kailis švelnus, žvilgantis. Galimos kailio spalvos – sidabrinė, abrikosinė, gelsvai rusva (smėlinė) arba juoda.
Snukis arba snukio kaukė, ausys, apgamai ant skruostų, „piršto antspaudas“, arba diadema – kuo juodesni. Idealus mopso svoris 6,3 – 8,1 kg.
Kilmė ir istorija
Pirmos žinios apie mopsus aptinkamos lamų rankraščiuose. Juose budistų vienuolynai minimi kaip mopsų ir kitų šventųjų šunų veisimo centrai. Tiek Tibete, tiek vėliau Kinijos imperatoriaus rūmuose mopsai buvo garbinami ir slepiami nuo paprastų žmonių akių.
Kinų kronikininkai rašė, jog 900 metais prieš Kristaus gimimą Kinijos imperatorius kontribuciją mokėjo auksu, brangenybėmis ir… mopsais! Mopsai buvo ne šiaip sau šunys, jie turėjo savo tarnus, juos saugojo ginkluota sargyba. O garbino juos už karališką ženklą – diademą. Paprasčiau sakant, raukšlėtą kaktą su juoda žyme viduryje.
Tokias raukšles – proto ženklą – tušu išraitydavo ant Kinijos valdovo kaktos. Imperatoriui reikėjo „nupiešti“ proto vageles, o mopsus paženklino pati gamta!
Nemanykite, kad Kinijoje mopsai visada gyveno kaip rojuje. Pasitaikė ir juodų dienų, kuomet šių šunų niekam nereikėjo.
Mopsų protėviais laikomi Lo-cze, kilę iš Sičuanio provincijos šunų, išvestų Tibete.
Mopsų veislę labai puoselėjo Sun dinastija, kuri valdė Kiniją XVI amžiuje. Tais laikais mopsiukus gabendavo specialiais neštuvais. Sung dinastijos laikais (1279-960 m.) mopsus šaukė Lo-Chiang-sze, vėliau – Pai (trumpakojis, bukanosis).
Kai 1500-1600 metais kinai ėmė prekiauti su kitų žemynų prekeiviais, tarp didžiausių vertybių buvo ir mopsai. Pirmiausia jie buvo atgabenti į Olandiją su laivybos kompanijos „Dutch East India Company“ reisiniais laivais. Kelionių metu šuneliai gavo Mopshond vardą.
Prancūzijos „užkariavimo“ mopsai ėmėsi 1553 -aisiais, o į Didžiąją Britaniją atkeliavo 1688 metais.
Tačiau galima aptikti ir kitokią mopsiukų kelionių versiją – neva XV amžiuje jų būta Rusijoje, o iš čia kaip carų dovanos pateko į Vokietiją bei kitas Europos šalis.
Rytų šunų kilmė pirmą kartą išsamiau analizuota tik 1900 m., tai aprašyta knygoje „Japonų ir kinų šunys“, kur rašoma apie Wang Hou Chun bandymus išvesti mopsus ir suformuoti tvirtesnius šios veislės šunų pagrindus. Taip pat minima apie imperatoriaus Lo-Sze sugalvotą terminą Pug, norint atskirti šiuos šunis nuo pekinų.
XIX a. Vokietijoje mopsuslaikė biurgerių šunimis, jų buvo išties daug.
Mopsai Lietuvoje
Pirmasis mopsas, 1993 m. atvežtas į Lietuvą iš Podolsko, buvo smėlinės spalvos kalytė ORETTA (sav. L.Velička). Antruoju numeriu Lietuvos šunų veislių knygoje įrašyta juodos spalvos ORETTOS dukra. Nijolė Veličkienė įregistravo ir mopsų veislyną „Aksominė širdelė“. 1994 – 1996 m. į mūsų šalį iš Slovėnijos atvežti dar 4 mopsai, tačiau aktyviau šunų parodose jie nedalyvavo.
Mopsų „eros“ pradžia Lietuvoje galėtume laikyti 1999 metus, kai vilnietė Tatjana Rinkevičienė garsiame Sankt Peterburgo veislyne „Iz Doma Simby“ įsigijo patinuką ODISEY IZ DOMA SIMBY. Šis patinukas nuolat dalyvavo šunų parodose, laimėdavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo dėka pagausėjo mopsų šeima. 2002 m. Lenkijoje buvo įsigytas perspektyvus patinukas ANEKS MOPSI RAJ (savininkė R.Samuolienė), kuris taip pat sėkmingai pasirodė šunų parodose.
2003 m. iš Baltarusijos buvo nupirkta mopsų porelė – kalytė EZHENKA EL SINIGUAL ir patinėlis LEON (savininkė B.Jakonienė). Didžiausias susidomėjimas šia šunų veisle prasidėjo 2000 metais susikūrus Lietuvos prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubui.
Klubui pradėjus rengti kasmetines specializuotas parodas, jose buvo galima išvysti puikių mopsų iš Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Rusijos. Nuo Lietuvos kinologų draugijos įsteigimo iki šiandien Lietuvoje jau įregistruota daugiau kaip 1600 mopsų! O norintieji iš arčiau susipažinti su šiais šunimis ir pabendrauti su jų veisėjais tai gali padaryti 2017 m. gegužės 20-ąją Birštone, kur vyks specializuota mopsų ir prancūzų buldogų paroda.
Sveikata ir priežiūra
Mopsai gyvena 12-15 metų. Mopso šeimininkui daugiausia dėmesio reikėtų skirti mopso kvėpavimo sistemai. Tai šunys brachicefalai, kurių trumpas snukis sunkina kvėpavimą. Didelis karštis pavojingas šuniui, todėl būtina pasirūpinti, kad vanduo ir pavėsis būtų šuniui visada prieinami, o ypa kaitrią vasarą. Taip pat reikia saugoti mopso akis, kurias jis gali lengvai susižeisti, aktyviai žaisdamas.
Antsvoris – dar viena bėda, nes mopsai linkę nutukti, todėl jiems reikia judėti, bet tuo pačiu saugoti nuo perkaitimo.
Mopsai turi pavilnę, gausiai sezoniškai šeriasi – reikia nepamiršti reguliariai juos šukuoti.
Kasdienė mopso priežiūra neatima daug laiko: kartą per savaitę apžiūrėti snukutį, ausis, akis, esant būtinybei – išvalyti. Kas mėnesį reikia patrumpinti nagus.
Įsigydami mopsą jūs gaunate šunį su didele širdimi ir neįtikėtinu gebėjimu mylėti žmogų.
Įžymybės – mopsų šeimininkai
Mopsus laikė karalius Viljamas III (1650-1702) ir karalienė Marija Stiuart II (1662-1694), Didžiosios Britanijos ir Airijos monarchai, kurie išpopuliarino šiuos šunelius Anglijoje. Mopsais žavėjosi prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras, anglų dailininkas ir rašytojas Viljamas Hogartas.
Prancūzijos karaliaus favoritė Luiza Markizė de Pompadur, Prancūzijos karaliaus žmona Antuanetė Mari Luiza XVI, pirmoji Napoleono Bonaparto žmona Džozefina, karalienė Viktorija taip pat buvo mopsų gerbėjos.
Kad mopsai išties buvo aristokratų numylėtiniai, liudija meno kūriniai. Šie šunys žymiai dažniau negu kitos šunų veislės tapdavo dailininkų ir skulptorių tapybos objektais. Jų atvaizdų sutinkama ir dailėje, ir literatūroje, taip pat graviūrose, gobelenuose, porceliano dirbiniuose.
Idealus šeimininkas mopso akimis
Idealus šeimininkas žiemą ištrypia takelį mopso pasivaikščiojimams. Tai žmogus, kuris perneša savo numylėtinį per balas ir neverčia bristi purvyno. Idealus šeimininkas nėra bambeklis, jis giria ir skatina savo mopsą. Niekad nerėkia šaižiu balsu dėl beverčio kauliuko, surasto lauke...
Tikras šeimininkas visada dalyvauja mopso žaidimuose ir niekada nenustoja žavėtis mopso protu bei išdaigomis.
Parengė LPBMMD (www.prancuzai-mopsai.lt)
