Kėdainietė atvirai papasakojo, ką reiškia gyventi su tokiais šunimis

Įsivaizduokite situaciją. Gyvenate bute sau ramiai su sutuoktiniu, auginate vaiką, o vieną dieną jūsų antroji pusė namo parsiveža nemenką veislinį šunį. Po kiek laiko ima jus ir šunį vežiotis į parodas, pelnyti laimėjimus, o dar vėliau nusprendžia pagausinti keturkojų draugų ratą. Ir štai vieną dieną jūs jau gyvenate nebe keturiese.

Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Kėdainietę Lina Čikotienė kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.<br>Giedrės Minelgaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Eglė Kuktienė (rinkosaikste.lt)

Apr 14, 2017, 3:58 PM, atnaujinta Apr 21, 2017, 2:13 PM

Jūsų jau visas vienuoliktukas, tačiau iš tų vienuolikos didesnė dalis – šunų. Vakarus jūs imate leisti nebe namie prie televizoriaus, o keliaujate visi drauge į lauką pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais, vedate šunis į dresūros pamokas, savaitgaliais planuojate dalyvavimą parodose, domitės kelionėmis į užsienį, ieškote savo šuneliams ypatingos antrosios pusės. Vėliau priimate susidomėjusius pirkėjus ir kantriai jiems pasakojate, kokie gi tie šunys, ir ko iš jų galima laukti, – rašo portalas rinkosaikste.lt

Tikriausiai tokį gyvenimą sunku įsivaizduoti tiems, kurie augina vieną katiną ar šunelį. Sunku net pagalvoti, kaip reikėtų tą savo meilę ir dėmesį dalinti didesniam skaičiui keturkojų. Tačiau pasirodo, kad auginant daug mažųjų šeimos draugų išdalintas dėmesys ir meilė grįžta su kaupu.

Pirmoji pažintis

Šį kartą kviečiame Jus istorijai apie kėdainietę Liną Čikotienę, kuri kartu su vyru Vytautu bei sūneliu Kristupu augina ir veisia nepaprasto grožio, elegancijos ir ištikimybės kupinus Akita Inu veislės šunis.

Vos mudvi su fotografe Giedre įžengiame į Linos namus, kelią mums užstoja keturi nemaži šunys. Lieku nustebusi, mat kai kalbėjomės telefonu, Lina sakė, kad turi vadą jaunų šuniukų. Tiesa, ne tokie jie ir jaunučiai – 4 mėnesiai, tačiau, prisipažinsiu, nesitikėjau, kad jie bus tokie dideli. Šunys nerimastingai loja, uostinėja, trinasi ratais aplinkui, kai kurie ima šokinėti. Matau, kaip vienas stambus gražuolis jau taikosi palaižyti Giedrės ausį, ir pajuntu kitos šunytės, primenančios lapę, alsavimą. Supratau, kad įeiti į kambarį neatidavus paglostymo duoklės nepavyks, todėl kantriai glostome šuns, ir kai visi jaučiasi gavę dėmesio, prisėdame pokalbiui.

Tiesa, atsisėdus dar kurį laiką visi aplink šurmuliuoja – šunys loja, lipa ant sofos, o kadangi dar yra jauni, lipa labai juokingai – ropščiasi, kol pavargę lieka pusiau kabėti ant sofos užpakalinėmis kojytėmis tabaluodami ore. Galiausiai sukaupę jėgas užšoka, laimingi sukiojasi aplinkui, uostinėja, ir taikosi palaižyti nosį, ausį, žaismingai pakramsnoti pirštą ar kitaip vaikiškai padūkti.

„Akita Inu veislė yra išties sena – minima ji dar aštuntame amžiuje. Tiesa, tuomet jie buvo vadinami ne Akita Inu, o Odate pavadinimu.

Karo metais tam, kad žiemą kariai nesušaltų, šie šunys buvo masiškai žudomi dėl kailio. Tačiau vienas pasiryžęs išsaugoti veislę žmogus nupirko šimtą šių šunų ir atkūrė veislę. Mums dabar žinomu Akita vardu šie šunys imti vadinti 1931 metais.

Tai gana brangi veislė, ir nemažai žmonių, kurie juos anksčiau nusipirko, ėmė juos dauginti nelegaliai, nekreipdami dėmesio nei į genetiką, nei į kraujomaišą, nei į sveikatos duomenis. Ir dabar yra nemažai Akita veislės mišrūnų – išties labai pikta, kad tokią stiprią ir išraiškingą veislę žmonės ėmė gadinti, negalvodami apie vėlesnes pasekmes“, – kalbėjo Lina, protarpiais vis bandydama nuraminti įsisiautėjusį Akitų jaunimą.

Lietuvos kinologų draugijos duomenimis, pirmoji Akita Inu veislės kalytė į Lietuvą atkeliavo dar 1999 metais. Tačiau tik po kelerių metų jų mūsų šalyje atsirado ženkliai daugiau.

Šaknys – aukštuomenėje

Akita veislės šunys senovėje buvo ne šiaip sau keturkojai, o japonų aukštuomenės sergėtojai. Be to, jie buvo pagrindiniai lokių medžioklės dalyviai.

„Jie buvo imperatorių šunys. Taigi ne šiaip sau Akitos vadinami išskirtiniais šunimis – savo ištikimybe bei tauriu charakteriu jie yra labai ypatingi. Daug laiko turėjo praeiti, kad šie šunys taptų prieinami plačiajai visuomenei.

Japonijoje kai žmogus suserga, arba kai moteris laukiasi vaiko, yra tradicija padovanoti Akitos statulėlę – mat tai laikoma sveikatos, stiprybės ir ištvermės simboliu. Ten šie šunys yra itin vertinami.

Tiesa, anksčiau stiprus buvęs medžiotojo instinktas dabar yra kiek mažiau išreikštas, bet tikrai ne dingęs. Medžioklėje Akita veislės šunys yra tylieji – jie užspendžia grobį į kampą ir neloja. Jie laukia savo šeimininko, kuris atėjęs jau baigs tvarkytis pats. Apskritai Akita šunys be reikalo neloja. Kai aš parsivežiau namo Miyana kalaitę, kaimynai net nesuprato, kad turiu šunį – tiek tyli ji buvo“, – pasakoja Lina.

Ir turi, ir neturi

Lygiai taip, kaip būna katinų, kurių charakteris primena šunis, taip pat būna ir šunų, kurių charakteris primena kates. Akita veislės šunys būtent iš tokių – jie nėra tie šunys, kurie nuolat reikalauja dėmesio.

„Kol maži šuniukai, žinoma, jiems reikia daug dėmesio ir meilės, tačiau suaugusi Akita elgiasi kitaip. Atėjus svetimiems žmonėms ji prieis, pasilabins, pasidžiaugs, ir nueis į savo vietą atsigulti. Tai lyg ir turi šunį, lyg ir jo neturi – jie bute tikrai neblogai gali gyventi, – pasakojo Lina pabrėždama, kad nepaisant gana ramaus charakterio namuose, Akitoms reikia nemažos iškrovos. – Šiems šunims, kaip ir Haskiams, reikia iškrovos. Mūsų ritualas, ypač vasaros metu, ilgi pasibuvimai lauke. Su dviračiais ir šunimi galime ir po šešis kilometrus nukeliauti“, – pasakojo moteris.

Akitos veislės šuo gins ir mylės visus šeimos narius, tačiau kaip ir daugelis gaujos gyvūnų, pagrindiniu šeimininku išsirenka vieną žmogų.

„Pagrindinis „gaujos vadas“ bus tas žmogus, kuris daugiausiai su šunimi dirba. Akitos yra labai užsispyrę ir tvirto charakterio šunys. Ir dresuoti juos yra gana sunku – reikia laiko ir kantrybės, kol įvyksta persilaužimas. Paskui jau viskas paprasčiau. Svarbiausia yra šuniui parodyti, kad vadovas namie yra žmogus, o ne šuo. Kai Akita tą suvokia, santykiai būna nuostabūs – šuns ištikimybė ir atsidavimas yra tiesiog neišmatuojamas. Aš galiu ramia širdimi vaiką išleisti į kiemą su šunimi, ir žinau, kad vaikas yra visiškai apsaugotas – jam nieko neatsitiks. Jei man einant mieste bandys kažkas griebti už rankos, norės kažką atimti – aš žinau, kad šuo mane gins. Tarp mūsų labai stiprus ryšys užsimezgęs“, – kalbėjo Lina.

Moteris pasakoja, kad šuo turi stipriai išreikštą norą parodyti savo priklausomybę šeimininkui.

„Miyana taip nori parodyti, kad ji visa yra mano. Prieš eidama miegoti ji visuomet ateina pas mus į lovą, paguli gale kojų, ir kiek vėliau nueina miegoti į savo vietą.

Mažieji taip pat panašiai elgiasi. Gulim ir jaučiam, kad jau viena letena ant lovos padėta – aha, šeimininkas nieko nesako, vadinasi, galima ir antrą leteną padėti – šeimininkas vis dar nieko nesako, tada visas jau šast į lovą – ir susirangęs miega. Bandai iškrapštyti šunį iš lovos, jis apsimeta, kad nieko nemato ir nieko negirdi, kad tik leistum jam šalia pabūti“, – šypsodamasi pasakoja Lina, o tuo tarpu šunys naudojasi proga ir apnikę Giedrę prašosi paglostomi.

Nakties vaikas ir kiti rytietiški užkalbėjimai

Šunims vardai, kaip ir priklauso, duodami japoniški. Sunku būtų ir įsivaizduoti Akitą, kurio vardas būtų Margis. Pirmosios šeimos kalytės vardas Miyana reiškia „Nakties vaikas“, vieno iš jauniklių vardas Mitsuo – „Teisingai sudėtas“, o Masami Nori – „Spindinti“.

„Planavome vadai gimus pasilikti porą šuniukų. Tikimės, kad Masami Nori bus mūsų žvaigždė, eisime į parodas ir ji puikiai pasirodys. Norime, kad Mitsuo būtų teisingai sudėtas tvirtas patinas“, – kalbėjo Lina.

Čempionų šeimynėlė

Linos Miyana tigrinė kalytė yra viena iš dviejų Lietuvos šunų parodose dalyvaujančių tigrinių Akitų. Negana to, ji yra pelniusi daugybę laimėjimų ir nugalėjimų, o tai neseniai veisti gyvūnus pradėjusiai Linai – išties širdį glostantis įvertinimas.

Kadangi kalytė yra ne bet kokia, o tikrų tikriausia čempionė, patino jai taip pat ieškota ne bet kokio. Antrąją pusę Miyanai Lina rado kaimyninėje šalyje – Lenkijoje.

„Ieškojau gero, tvirto patino, kuris turėtų gerus psichologinio testo įvertinimus. Man labai svarbu geras šuniukų charakteris, mat patys gyvename su mažu vaiku, o šunys yra ne patys mažiausi. Planavome, kad iš vados pasiliksime porą šunų, taigi turėjome žinoti, kad jų charakteris bus tinkamas gyventi šeimoje.

Patiną radome Varšuvoje, tačiau nebuvo taip lengva su juo suleisti Miyaną. Veisėja buvo labai atsakinga, ir tik po ilgo bendravimo, visų įrodymų apie mūsų kalytės laimėjimus pateikimo bei ilgo stebėjimo ji mums leido suleisti Miyaną su juo. Važiavome visi į Varšuvą pas tą patiną, buvo gana sudėtinga, bet štai – turime nuostabią vadą. Tėvas – Europos jaunimo čempionas, o mūsų kalytė yra Baltijos šalių jaunimo čempionė, turi aukštų įvertinimų tarptautinėse parodose“, – pasakoja Lina rodydama į sieną, nukabintą rozetėmis, bei lentynoje išstatytas kelias dešimtis taurių.

Miyana trylika kartų pelnė geriausios veislės atstovės laimėjimą, o tai Linai yra be galo svarbus ir skatinantis tobulėti įvertinimas.

Su šunimis – nuo mažens

– Kaip Akita atkeliavo į jūsų gyvenimą?

– Aš esu užaugusi su šunimis. Mano pirmasis šuo buvo mažiukas barzdotas „skambaliukas“. Paskui atsirado Koli veislės šuo, vėliau – Rytų Europos aviganis. Ėmus dirbti Kėdainių miškų urėdijoje nusipirkau Biglį. Penkerius metus su Bigliu draugavome, kol vieną dieną jis dingo. Jau buvo gimęs sūnus, ir Akita atsirado šeimoje būtent dėl jo. Dingus Bigliui vaikui buvo didelis stresas, ne tik jis, bet ir mes visi verkėme dėl netekties. Tačiau greitai mes supratome, kad namai be šuns – ne namai. Kaip to šuns reikia man, taip jo reikia vaikui, taip jo reikia vyrui. Rodos, grįžti namo – visi esame, tačiau kažko trūksta, kažko tuščia.

Neturėjau supratimo, kas ta Akita. Paskaičiau bendrais bruožais, pamačiau tik, kad kailis tigrinis, sudomino mane. Nusipirkome ją gana didelę – 6 mėnesių amžiaus ir ji puikiai atliko savo tuometinį vaidmenį, nes man prioritetas buvo mano vaikas. Ir ji nė karto nėra vaiko nuskriaudusi – leidžia ir ausis, ir uodegą tampyti – nė karto nėra nei grybštelėjusi. Šuo aktyvus – jam patinka vaiko energija, o vaikui – šuns energija.

Mums bekalbant Linos mama į namus atveda ir mūsų pokalbio žvaigždę Miyaną. Ši puola labintis su savo vaikais – griūna ant nugaros, žaismingai kramto kailį, dūksta.

– Ši vada jūsų pirmoji. Kaip nusprendėte, kad norite veisti Akitas?

– Šunų veisimas yra ne tik hobis, bet ir sunkus darbas. Parodos yra toli gražu ne tik malonumas – ir kelionių tolimų būna, ir šuns paruošimas daug laiko užima, dresūra. Kėdainių kinologų klubas mane ir pastūmėjo šiai veiklai – sakė, kad turiu puikų šunį ir kad turėčiau išmėginti jėgas parodoje. Visa ta veikla, tie laimėjimai ir įvertinimai ir paskatino mus planuoti vadą. Labai džiugu gauti gerus įvertinimus, žinoma, man buvo lengviau, nes Miyana yra puikaus sudėjimo ir nuostabaus charakterio šuo.

– Kaip į viską reagavo jūsų vyras? Jūs nuo mažens su šunimis augusi, o vyras kaip?

– Jam buvo šokas iš pradžių! Kai mes susipažinome, aš jau turėjau šunį. Būdavo taip, kad vyras ryte išeidamas lenkiasi manęs pabučiuoti, o biglis jį puola, nes jis mane saugodavo. Mano vyrui tai buvo kažkas labai baisaus, bet galiausiai pamatė, kaip yra smagu važiuoti į parodą, kaip smagu dirbti su šunimis. Ten mes atitrūkstame nuo tų kasdieninių problemų ir susiduriame su visai kitomis – ten svarbiausios bėdos yra jei šuo neėda, jei kailis išsišėrė ir ką tada daryti. Ten yra kitas pasaulis, ten –žmonės yra visai kitokie – lengvi fanatikai.

Taigi anksčiau mano vyras labai spyriojosi, bet dabar jau pats ėmė sieti savo laiką su šunimis, parodomis. Pats siūlo, kur galėtume nuvažiuoti, į kokią parodą. Vien dėl to pasiliekame du mažylius – galės vyras išeiti su šunimi į ringą.

– Jūsų pirmoji vada leido pirmą kartą tapti pardavėju ir susitikti su pirkėju. Kokie jie – tie Lietuvos augintinio pirkėjai? Ko pirmiausiai klausia, kas labiausiai domina?

– Lietuvoje pirmiausias klausimas – šuns kaina. Būna ir nekokių reakcijų – išgirsta kainą ir sako, kad jūs gal ką, kvaila už tokią kainą? Aš tada klausiu – kodėl tuomet norite mano šuns, o ne kažkurio kito veislyno? Žmogus sako, kad nori čempiono. Tai pala, nori čempiono, bet nori pigaus? Taip nebūna.

Buvo atvejis, kai atvažiavo labai rimtai nusiteikę pirkti šunį žmonės. Atvažiavo, pamatė ryžąją kalaitę, ir ėmė pasakoti, kad per televiziją matė, kad V. Putinas tokį patį šunį turi. Ir dėl to jie norėjo Akitos. „Noriu, kad jis mums tarnautų“, – sakė tie žmonės. Aš jiems ir aiškinu, kad norint, kad šuo tarnautų, reikia su juo labai daug dirbti. Tai jie nusistebėjo, kad reikia su šunimi dirbti. Jie to net nežinojo, nesuvokė. Tokiems žmonėms, žinoma, aš šuns nepardaviau ir niekada neparduočiau. Galbūt tai ir yra problema, kodėl aš dabar dar du šunis parduodu – bet aš noriu, kad šuo rastų tikruosius savo namus ir nuostabius šeimininkus, kurie jį mylėtų.

Aš noriu, kad šuo išlauktų savo namų. Juk turint šunį bus visko – bus ir sugraužtų batų, ir apkandžiotų baldų, ausinių, laidų. Tačiau tai, ką jie tau duoda atgal – tą meilę, tą ištikimybę – tai viską atperka. Žmogus turi būti tam pasiryžęs.

– Daug žmonių Lietuvoje mano, kad dokumentas – tik brangus popierius. Kam jo reikia – esą myli ne dėl kilmės. Dėl to plinta daugintojai. Ką jūs apie tai manote, ką galite pasakyti tiems, kurie nesuvokia kilmės dokumentų svarbos?

– Aš veisdama šunis rūpinuosi, kad į naujus namus jie išvažiuotų visiškai sveiki, puikaus sudėjimo, gero charakterio. Asmuo, kuris daugina tuos šunis, apie tai net negalvoja. Jis gamina muliažą, o ne veislinį šunį.

Daugintojas nekreipia dėmesio į tai, kad šuo galbūt yra agresyvus, kad jis netinkamas veisimui. Jūs iš tokio žmogaus perkate muliažą, ir tai gana brangiai. Pas veisėjus žmonės lygiai taip pat gali nusipirkti šunį pigiau, tačiau jis nebus skirtas parodoms, nes turės, tarkim, kailio trūkumą. Tačiau jūs žinosite, kad tai tikras, grynaveislis šuo, kurio sveikata, charakteris ir išvaizda atitinka standartus.

Jūs ne dokumentus perkate, ne už dokumentus ta kaina, o už garantiją, kad turėsite sveiką šunį. Juk augintinį perkate 15-ai metų. Mes mašinas perkame trumpesniam laikui, o mašina – daiktas. Bet šuo yra šeimos narys, geriausias draugas. Kaip galima ginčytis dėl šimto eurų – skirtumo, tarp šuns su dokumentais ir šuns be dokumentų?

Dažnai daugintojai sako, kad štai tėvai turi dokumentus, o šuniukai ne. Tai kodėl jie be dokumentų? Gal todėl, kad kalė parodoje buvo įvertinta, kaip turinti charakterio ydų, kad turi išvaizdos trūkumų. Tačiau žmogus galvoja – ką, aš tiek sumokėjęs dar ir veisti negalėsiu? Na jau ne! Ir ima dauginti šunis, ima gaminti tuos muliažus. Toks elgesys yra žemiau bet kokios padorumo ribos.

O veisėjas turi tikslą, kad šuniukas būtų geras, būtų geriausias kitos šeimos draugas. Juk tie šuneliai kaip vaikai – nuo pirmųjų dienų juos auginame ir rūpinamės jais.

– Tai kokia gi ta Akitos kaina?

– Mano patirtis yra tokia – kad jei žmonės labai nori Akitos veislės šus, labai myli šunis, ketina juo geriausiai rūpintis, aš tą kainą nuleisiu. Galiu ir dovanoti, kad tik tas šuo turėtų gerus namus – būna juk žmonių, kurie labai nori šuniuko, na bet neturi tuo metu tiek pinigų.

Nebus taip, kad visi šunys turėtų vienodą kainą. Taip nebūna. Parodoms skirtas šuo bus brangesnis, šuo namams – pigesnis.

Kadangi ši mano vada yra pirmoji, esu labiau suinteresuota, kad žmonės šuniukus pirktų ne namams, o parodai. Jeigu aš matysiu, kad žmogus ateina su entuziazmu ir ketina su šuneliu eiti į parodas, aš galiu ir labai didelę nuolaidą padaryti. Kita vertus, aš negaliu užtikrinti, kad šuniukas bus čempionas, nes nežinau, kaip naujasis šeimininkas jį augins. Kaip dresuos, kuo šers, kaip prižiūrės.

Taigi, mielieji skaitytojai, kaina čia – antraeilis dalykas. Kad būtų lengviau, galime pasakyti, kad ji svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Bet ar tikrai galima įkainoti šeimos narį, geriausią draugą? Kažin.

Juk sakoma, kad šuo visada bus šalia, kad ir koks tu bebūtum, kad ir ką padarytum. Jei visi pasaulio žmonės tave pasmerks, šuo bus kartu su tavimi, o to įkainoti tikrai negalima...

Daugiau skaitykite rinkosaikste.lt

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.