Jautri šeimos istorija: mamą pakirtus vėžiui, svajonės įgyvendinimo ėmėsi dukra

Mackenzie Makatche daugelį metų augina niufaundlandų veislės šunis. Iš pradžių jais rūpinosi kartu su motina, kuri svajojo įkurti terapinę organizaciją. Po jos mirties 28 metų mergina prižiūri šunis viena pati.

123rf asociatyvioji nuotr. 
123rf asociatyvioji nuotr. 
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jun 19, 2019, 9:25 PM, atnaujinta Jun 19, 2019, 9:26 PM

M.Makatche davė interviu Filadelfijos leidiniui „The Philadelphia Inquirer“. Pensilvanijoje gyvenanti mergina kartu su motina prieš keletą metų parsinešė į namus septynis šios veislės šuniukus. Nuo to viskas ir prasidėjo. „Mama norėjo įsteigti terapinę organizaciją, lankyti ligoninėje mirtinomis ligomis sergančius žmones, kad gyvūnai galėtų teikti jiems džiaugsmą ir nusiraminimą“, – sako mergina. Bet kilnius amerikietės tikslus pakoregavo likimas.

2016 metų rudenį M.Makatche motinai diagnozuotas ketvirtos stadijos storosios žarnos vėžys. Tad ji tapo pirmąja ligone, kuriai šie ištikimi šeimos draugai ir pradėjo teikti „džiaugsmą ir nusiraminimą“. Po 1,5 metų moteris mirė. „Jei ne šunys, daug dienų po motinos mirties būčiau negalėjusi pakilti iš lovos, – prisipažino mergina. – Jie man suteikė labai daug progų šypsotis“, – pridūrė ji. Dabar M.Makatche siekia įgyvendinti savo motinos svajones. Šiuo metu ji turi devynis niufaundlandų veislės šunis, o trys iš jų jau baigė specialius dresavimo kursus. Kiti netrukus paseks jų pėdomis. Mergina taip pat pardavinėja šuniukus, nuolat palaikydama ryšį su savo augintinių atžalas „įsivaikinusiomis šeimomis“.

Iš kur kilę niufaundlandų veislės šunys?

Šios unikalios veislės pavadinimas kilęs iš vietos, kurioje ji buvo išvesta, vardo – Niufaundlando salos Atlanto vandenyne, prie rytinių Kanados krantų. Niufaundlandai paprastai vadinami narais, nes labai gerai plaukioja. Jų kojos turi plaukiojamąsias plėves, kaip žąsų kojų plėvė – joks kitas šuo tokių neturi. Pagal vieną iš daugelio versijų, veislė buvo išvesta sukryžminus saloje gyvenusius keturkojus su dideliais medžiokliniais šunimis, kuriuos kažkada atsivežė vikingai. Per I ir II pasaulinius karus šios veislės šunys buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Ir tik praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje jų skaičius pradėjo didėti.

Tai vieni iš didžiausių pasaulio šunų, priskiriami vadinamųjų terapinių šunų kategorjai. Lietuvos kinologų draugijos interneto svetainėje „kinologija.lt“ teigiama, kad šalyse, kur kaniterapija ne tik pažengusi, bet ir įtvirtinta teisiškai, dažniausia šiam darbui atrenkami veisliniai šunys. Tai šunys, kurių protėviai buvo išvesti dirbti su žmonėmis, vadinamieji šunys kompianionai (be niufaundlendų, šiam tikslui tinka ir kavalieriaus Karolio spanieliai, auksaspalviai, Labradoro retriveriai, samojedai ir kai kurių kitų veislių šunys).

Niufaundlandų patinai gali užaugti net iki 71 cm aukščio (matuojant ties gūbriu – nugara prie sprando), 72–90 cm ilgio ir 70 kg svorio, patelių ūgis paprastai neviršija 66 kg, svoris – 55 kilogramų. Šie šunys laikomi itin romaus būdo. Pasak portalo „dogsandpowder.com“, jų unikalumas matomas net pažvelgus į fotografiją: stiprus, pasitikintis savimi, drąsus. Atrodo, kad jis yra labai piktas, bet atidžiau pažiūrėjus į niufaundlando akis, paaiškėja, kad šitose akyse mirksi protas ir meilė visiems žmonėms“.

Parengė Leonas Grybauskas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.