Pasibaigus vasaros atostogoms P.Morkūnas vėl skubės į atokiausius Lietuvos kampelius, kad suteiktų viltį sunkiai sergančių gyvūnų šeimininkams.
Dešimt metų veterinaru dirbančiam ir nuosavą veterinarijos kliniką turinčiam P.Morkūnui šiųmetis „TV pagalbos“ sezonas bus trečias.
Per mėnesį gelbėtojui veterinarui tenka padėti 20–30, o kartais ir daugiau sunkiai sergančių augintinių, kurių šeimininkams televizija neretai būna paskutinė pagalbos instancija.
Kotedže gyvenantis P.Morkūnas ir pats turi būrį augintinių.
– Kaip prasidėjo jūsų karjera televizijoje?
– Paskambino tuometis „TV pagalbos“ žurnalistas Arnas Švilpauskas ir pasakė, kad komanda ieško naujo nario – veterinarijos gydytojo.
Susitikome, buvo nufilmuotas trumpas reportažas.
O po penkių mėnesių pranešė, kad mane pasirinko. Apsidžiaugiau. Kaip ir kiti komandos nariai, gaunu sutartą atlygį, tačiau laidos dalyviams suteikiama pagalba nekainuoja.
– Per televiziją rodomos gyvūnų istorijos neretai iš pradžių atrodo beviltiškos. Ligotų augintinių šeimininkai jus dažnai pasitinka ašarodami ir tikisi, kad padarysite stebuklą.
– Giliai širdį palietė kalytės Betės drama. Viskas prasidėjo nuo anonimo skambučio.
Žmogus pranešė, kad šeimininkas likimo valiai paliko gyvūną, kurio papilvėje – didžiulis kraujuojantis auglys. Savo šunį šeimininkas ugniagesys gelbėtojas uždarė voljere ir paliko nugaišti.
Betės dienos buvo suskaičiuotos, ji kentė didžiulį skausmą. Gyvūno papilvėje išvešėjęs auglys svėrė beveik keturis kilogramus. Per visą darbo praktiką nedaug mačiau taip smarkiai apleistų gyvūnų.
Operacija buvo sudėtinga, bet Betė visiškai atsigavo.
Po paviešintos Betės istorijos buvo sukurta peticija, kurią pasirašė daugiau nei 40 tūkstančių žmonių.
Ankstesnis Betės šeimininkas už žiaurų elgesį su augintiniu gavo 25 eurų baudą.
Parodžius siužetą apie Betę sulaukėme daugiau nei dviejų šimtų pageidavimų ją priglausti.
Šiuo metu gyvūnas yra jį labai mylinčioje šeimoje.
Taip pat smarkiai paveikė vilkšunės Mirtos drama. Ji susirgo nuo erkės įkandimo, inkštė, negalėjo paeiti.
Tačiau didžiausią rūpestį kėlė tai, kad Mirta laukėsi aštuonių šuniukų. Veterinarijos klinikoje dar labiau pablogėjus kalytės būklei buvo priimtas sprendimas bandyti išgelbėti šunelius, tad teko ją operuoti.
Deja, kai kurie mažyliai buvo nebegyvi. Tačiau įvyko stebuklas – Mirta pasveiko ir iškeliavo pas jau beveik viltį praradusius šeimininkus.
Neretai nuvykę pagal iškvietimą sužinome, kad gyvūną jau po kelių valandų ruošiamasi užmigdyti.
Kai tokį nelaimėlį pavyksta ištraukti iš mirties nagų, jaučiu neapsakomą pasitenkinimą.
Sunkių atvejų per mano karjerą buvo daugybė. Ne kartą šeimininkams teko pranešti apie mylimo augintinio netektį.
Tai tas pat, kas pranešti apie žmogaus mirtį. Turiu morališkai tam pasiruošti.
– Ar nekyla didesnė įtampa, kai tenka gyvūną operuoti priešais televizijos kameras?
– Ar mane filmuoja, ar ne, per operaciją būnu susikoncentravęs į darbą, jaučiu atsakomybę augintiniui ir jo šeimininkui, šalutiniai dalykai manęs neblaško.
– Esate ir savotiškas gyvūnų psichologas. Teko matyti reportažą, kuriame buvo pasakojama, kaip vieno kaimo žmonės jus pasikvietė tam, kad išvaduotumėte juos nuo agresyvaus benamio šuns, kurį kažkas atvežė ir išmetė. Jis gąsdino vaikus ir vaikė vištas.
Jums pavyko ne tik susidraugauti su šunimi, kuris meiliai leidosi glostomas, bet ir surasti jam naujus šeimininkus iš tų pačių išsigandusių kaimo gyventojų.
– Ši situacija pačiam buvo neįtikėtina. Prieš mane ten buvo atvykę specialios tarnybos atstovai, jie tą šunį nesėkmingai bandė sučiupti šaudydami migdomosiomis kulkomis.
Gyvūnas iš pradžių nuo manęs bėgo, bet aš be baimės ėjau link jo, tad gal jis pajuto, kad neturiu piktų kėslų. Tarp mūsų iš karto užsimezgė ryšys.
Kad tai puikiausias, visiškai neagresyvus šuo, įsitikino ir tos vietovės žmonės. Jie glostė šunį, nors prieš valandą manė, kad jis visą kaimą išpjaus. Gyvūnas nusiramina, kai pajunta, kad žmogus jo neskriaus, mylės.
– Kaip atsirenkate, į kokį pagalbos šauksmą atsiliepti?
– Skambučių būna daug. Pagalbos prašymus vertiname pagal problemos rimtumą ir skubumą. Būna, kad žmonės prašo, pavyzdžiui, gyvūnui nukirpti nagus. Į tokius iškvietimus nevažiuojame.
– Kokia jūsų dienotvarkė?
– Mėgstu keltis anksti, noriu turėti laiko sau. Keliuosi ketvirtą valandą ryto, važiuoju į sporto klubą. Grįžęs apie pusę septintos į namus žadinu vaikus, juos nuvežu į mokyklą. Šiek tiek po aštuntos vykstu į darbą.
Tačiau niekada nežinau, kada baigsis diena. Būna, pasakau namiškiams, kad grįšiu ketvirtą valandą, tačiau nutinka taip, jog namų duris praveriu vienuoliktą vakaro.
Per dieną atliekame kokias keturias penkias rimtas operacijas, neskaitant daugybės visokių procedūrų. Būna ir skubių, nenumatytų atvejų, kai tenka ir naktį operuoti.
Mano telefonas įjungtas dieną naktį, esu pasiekiamas visada.
Neretai po operacijų sunkesnius ligoniukus dienai ar kelioms stebėti parsivežu į namus.
– Nors operuojate jau daug metų, tikriausiai nesėkmingai pasibaigusi operacija sukrečia?
– Deja, ne visus gyvūnus pavyksta išgelbėti. Būna, ir ašarą nubraukiu. Tai darau, kai niekas nemato. Visas emocijas išgyvenu savyje.
Kiekvienas nesėkme pasibaigęs atvejis labai paveikia.
Labai skaudu, kai turi gyvūną užmigdyti. Kartais kelias savaites ir net mėnesius jaučiuosi prislėgtas.
Namiškiai iškart pastebi, jei kas nors klinikoje nutiko ne taip.
Nors žinau, kad viską padariau, kas buvo įmanoma, vis tiek analizuoju kiekvieną netektį.
Tačiau džiugina tai, kad laimingai pasibaigusių istorijų yra gerokai daugiau.
– Kada pajutote meilę gyvūnams?
– Nuo mažens tempdavau į namus kiekvieną sužeistą ar silpniau atrodantį gyvį: skruzdes, vorus, varles, ežiukus.
Jau pradinėse klasėse žinojau, kad būsiu veterinarijos gydytojas. Ir dabar šeimoje gyvena būrys augintinių: šuo, keturios katės, žuvyčių.
Mūsų senbuvis juodos ir baltos spalvų storas katinas Murkis buvo priglaustas prieš 12 metų, kai namo laiptinėje jo mažiuko atsikratė vieni žmonės.
Kačiuku draugiškai rūpinosi laiptinės kaimynai, tačiau jis taip ir vaikščiojo nuo durų prie durų be vietos. Pagailo katino ir priglaudėme. Po to sugalvojome padidinti gyvūnų gretas ir įsigijome sfinksę Sali. Ji neseniai atsivedė du kačiukus, vardų dar nesugalvojome, nes jie netrukus iškeliaus į kitų žmonių namus.
Taip pat su mumis gyvena Šiba inu veislės kalytė Sumi. Ji draugiška, be reikalo neloja. Mes ją vežiojame į šunų parodas, laimime prizų.
Lyderis namuose storuliukas Murkis. Jis neužleidžia valdžios kitiems augintiniams.
Bet šiaip visi sutaria draugiškai, laisvi vaikšto po teritoriją.
– Ar yra buvę, kad žmonės atneša gydyti gyvūną, tačiau neateina jo pasiimti?
– Buvo tokių atvejų. Po operacijos skambini šeimininkui, ir niekas neatsiliepia. Tada gyvūną kelias dienas laikome pas save.
Bet paprastai situacija nepasikeičia, nes tokie gyvūnai būna be mikroschemų, šeimininkų adresai ir pavardės nurodyti melagingi.
Po kurio laiko esame priversti paliktus gyvūnus nuvežti į prieglaudas. Yra buvę, kad tokį gyvūną pasiima auginti kolegos.
Nesuprantu, ką žmonės jautė atnešdami gyvūnus į kliniką ir palikdami juos likimo valiai?
– Ar yra tekę pabarti šeimininkus, kad netinkamai rūpinasi gyvūnais?
– Žinoma, būna, matau, kad gyvūnas galėtų geriau gyventi, ir tai nesusiję vien tik su pinigais.
Man nepriimtina, kai gyvūnas yra pririštas prie būdos. Džiaugiuosi, kad po rekomendacijų žmonės pagerina augintinių gyvenimo sąlygas.
– Per savo karjerą tikriausiai padėjote įvairiausiems ligoniams?
– Esu gydęs ir laukinius gyvūnus – stirnas, briedžius. Mes bendradarbiaujame su gyvūnų globos organizacijomis. Jei automobilis partrenkia briedį, tarnybos mums skambina, ir mes vykstame pagal iškvietimą. Tenka gydyti įvairiausius roplius, driežus. Jiems dažnai kyla odos problemų, pasireiškia vitaminų trūkumas.
– Ar su išgelbėtais gyvūnais ir jų šeimininkais toliau palaikote ryšį?
– Išleidęs gyvūną į namus kitą dieną paskambinu šeimininkui ir teiraujuosi, kaip jaučiasi augintinis. Po to dar paskambinu po mėnesio ar dviejų.
Stengiuosi stebėti darbo rezultatus. Žmonės noriai dalijasi augintinių nuotraukomis, rašo žinutes socialiniuose tinkluose. Būna, kad grįžęs po darbo dar iki dvyliktos valandos nakties atrašinėju į atsiųstas žinutes.
– Šunys ar katės lengviau leidžiasi gydomi?
– Lengviau susitarti su šunimis – užmauni antsnukį, ir viskas. O katinas ir kanda, ir dreskia. Tad po gydymo procedūrų neretai tenka dar ir randus pasigydyti. Bet niekada nesakau, kad man įkandęs gyvūnas buvo blogas. Tai aš kaltas, kad nemokėjau nuo jo apsisaugoti.
