Lrytas.tv žurnalistas ir laidos „Kas geriau?“ vedėjas Edgaras Batušan prasitarė, kad ilgai svajojo apie augintinį. Ir prisisvajojo. Dabar jau porą metų jo namuose ir širdyje karaliauja juodaplaukis Ryzenšnaucerių veislės šuo Greenas. Su Edgaru pasikalbėjome apie iššūkius pasiimant jau suaugusį šunį ir kodėl šuns niekada neleistų lovon.
– Kaip tavo namuose atsirado šuo?
– Greenas mano namuose atsirado labai netikėtai ir nepasakyčiau, kad visai planuotai. Nors apie šuns įsigijimą galvojau jau ilgą laiką, niekaip negalėjau pasiryžti šiam žingsniui. Norint įsigyti keturkojį reikia protingai pažiūrėti į situaciją: jei esi pasiruošęs skirti labai daug laiko mažo šunelio auginimui – pirmyn. Tačiau mano atveju buvo kiek kitaip. Negalėjau sau leisti išeiti „tėvystės atostogų“ tam, kad auginčiau šunį (juokiasi). Internete vis pažiūrėdavau skelbimus ir pasvajodavau, kol vieną dieną aptikau veislyną, kuris buvo pasiruošęs „duoti auginti šunį“ ir būti bendrasavininkais. Mane šis pasiūlymas sudomino ir impulsyviai paskambinau veisėjai. Nespėjus nei apsisukti – jau buvau pakeliui į pirmąjį susitikimą su Greenu. Kaip paaiškėjo vėliau, veislyne buvo per daug suaugusių patinų, kurie tarpusavyje pradėjo konkuruoti, tad veisėja Greenui nusprendė ieškoti naujų namų. Vos tik pamačiau šunį – įsimylėjau. Kažkur po savaitės, Greenas jau atsidūrė mano namuose. Tiesa, tuo metu, kai pasiėmiau Greeną, jam buvo 3 metai.
– Kodėl rinkaisi būtent veislinį šunį?
– Mano manymu, renkantis veislinį keturkojį – žinai, kokio preliminariai charakterio ir temperamento tikėtis. Su veisliniais šunimis yra paprasčiau, kadangi kiekviena veislė turi sau būdingus bruožus, charakterį bei paskirtį. Taip lengviau pasirinkti sau tinkamą augintinį ir ateityje, išvengti siurprizų. Neturiu nieko prieš mišrūnus, tačiau aš pasirinkau veislinį šunį. Ne ką svarbesnis niuansas yra ir keturkojo sveikata. Renkantis veislinį augintinį, dažniausiai pavyksta išvengti genetinių ligų.
Namuose norėjau turėti gerą draugą, kuris tuo pačiu metu būtų paklusnus bei lengvai dresuojamas.
– Ryzenšnauceriai iš visų veislių pasirodė patraukliausi?
– Ryzenšnaucerio veislės šunį pasirinkau, nes šie keturkojai yra ypač aukšto intelekto. Tai – darbinis šuo, kuris mane sužavėjo savo išvaizda. Šie šunys yra dideli ir turi išskirtinį savo veislei būdingą bruožą – labai gražią barzdą. Protingi, nepriklausomi ir šiek tiek užsispyrę, bet tuo pat metu ir labai prisirišę prie savo šeimininkų. Taip pat svarbus niuansas buvo ir šuns kailis. Ryzenšnauceriai mažai šeriasi, jų kailis nesukelia alergijos. Šią veislę neretai juos renkasi policijos pareigūnai, dėl jų sugebėjimo prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimo sąlygų. Nors šios veislės šunys yra užsispyrę ir savarankiški, radus „bendrą kalbą“, šuns dresūra tampa itin lengva.
– Tai kalbos, kad šios veislės šunys lengvai dreseuojami – tiesa?
– Auginant Greeną man labai pasisekė. Gal tik užtruko, kol jis priprato prie svetimų žmonių. Tam reikėjo daugiau laiko ir pastangų. Nors imti tokį didelį ir suaugusį šunį – didelis iššūkis, kai kalbame apie dresūrą. Jis gyveno kitų šunų bandoje ir buvo mažai socializuotas. Būdavo taip, kai gatve praeina žmonės jis pajusdavo grėsmę ir pradėdavo grėsmingai loti. Nusprendžiau imti individualias dresūros pamokas.
Šuo puikiai pasidavė dresūrai, puikiai pradėjo vykdyti komandas. Tam, kad pratinčiau jį prie žmonių – maitindavau jį lauke. Su laiku Greenas ramiai pradėjo reaguoti į praeinančius žmones. Taip pat puikiai vykdė kitas dresūros komandas: sėdėti, gulėt, laukti. laisvai ir t.t. Po individualių užsiėmimų su Greenu įsitikinau, kad kiekvienas šuo gali būti dresuojamas – svarbiausia būti kantriam, tam skirti daug laiko ir pastangų. Pavyzdžiui, iki paimant Greeną, jį atidavę žmonės pasakojo, kad jis niekada nežaisdavo su žaislais. Po kantraus darbo jis pradėjo mėgti mėtomus kamuoliukus ir žaislus – pats pradėjo „prašyti“ mesti kamuoliuką ir noriai jį atneša. Dabar su juo problemų neturiu – šuo nuostabaus charakterio ir be galo paklusnus bei prisirišęs.
Spalio 7 dieną Greenas šventė penktąjį gimtadienį. Kaip jau ir minėjau, Greeną pasiėmiau, kai jam jau buvo treji metai. Įsigyjant jau subrendusį gyvūną yra ir savų privalumų. Gal šiek tiek ir džiaugiuosi, kad pavyko peršokti tą „sunkiausią“ laikotarpį, kai šuo auga ir niokoja namus (juokiasi). Pažiūrėjus į kolegų keturkojus ir paklausius jų istorijų, ką išdarinėja jų neklaužados – prisipažinsiu, kad man sunkiai sektųsi su tuo tvarkytis.
Vienintelis keistas dalykas kurį pastebėjau, tai Greeno „fetišas“ dantų šepetukams. Jau nebesuskaičiuoju, kiek tokių jis yra nusitempęs į savo guolį ir sukramtęs. Realiai dantų šepetukus reikia slėpti, nes Greenas juos pasiima iš dušo arba užšokęs ant lentynos traukia iš indelių.
Niekada nepamiršiu, kai atsikėlęs ėjau valytis dantų ir niekur negalėjau rasti nei vieno dantų šepetėlio. Eidamas pro Greeno kambarį pastebėjau, kad prie pėdų limpa kažkokie keisti plastiko gabaliukai. Užėjęs pas Greeną į kambarį pamačiau kuriozinį vaizdelį: aplink guoli pilna dantų šepetėlių, o pats šuo aplipęs šimtais šerelių. Šį keistą šunėko „pomėgį“ pastebėjau prieš metus. Nuo to laiko – visi šepetėliai slepiami.
– Ar leidi Greenui miegoti lovoje?
– Esu kategoriškai prieš tai. Manau, kad miegant kiekvienam svarbu gerai pailsėti, nes nuo to priklauso ateinančios dienos darbingumas, nuotaika. Nakties metu kiekvienas šuo dažnai keičia gulėjimo pozas, kartais vaikšto naktimis, galiausiai – vartosi miegodamas. Tai trukdo pailsėti. Ką jau kalbėti apie šuns plaukus lovoje. Na ir šiaip, sunku įsivaizduoti lovoje miegantį šunį, kurio ilgis išsitiesus siekia 170 cm.
– Tavo augintinis be dantų šepetukų graužimo turi kokį kitą pomėgį?
– Kartais juokauju, kad Greenas, iš tikrųjų žmogus, įkalintas keturkojo kūne. Negalėčiau išskirti mėgstamiausios jo veiklos. Jis mėgsta daryti tą pati, ką ir jo šeimininkas. Jei esu pavargęs, Greenas su manimi leidžia laiką ant sofos. Atliekant darbus namie, Greenas visada kartu ir nesitraukia nei per žingsnį. Jam labai patinka padėti tvarkytis virtuvėje, jis tik ir laukia, kol nukris koks maisto gabaliukas, kad galėtų jį kuo greičiau pagriebti. Apskritai, Greenas mėgsta įvairiausią veiklą. Kaip ir minėjau, šuo gali kartu gulėti ant sofos, „padėti“ tvarkantis namus arba aktyviai leisti laisvalaikį. Kai tik pasitaiko galimybė, šuo keliauja su manimi į miestą, keliauja kartu automobilyje. Kuo dažniau stengiamės išeiti į miestą bei kavines kartu. Neretai Greenas su manimi keliauja į redakciją, kur mielai leidžiasi glostomas kolegų. Tai ypač padeda socializuotis augintiniui, na ir aišku, kad šuo viešoje vietoje – didžiausias džiaugsmas daugeliui aplinkinių žmonių.
– O kokiu maistu maitini jį kasdien?
– Kalbant apie šuns mitybą – šioje vietoje teko šiek tiek eksperimentuoti. Pirmus pusę metų Greeną maitinau šviežia jautiena, vėliau perėjau prie sauso maisto. Šis šunėkas galėtų padaryti bet ką, dėl sūrio, dešros arba morkos.
– Nors pasakoji, kad Greenas tiesiog „auksinis“ šuo, visgi yra dar kažkokia jo šunybė, kuri kelia šypsena prisiminus?
– Šis nutikimas nėra pats maloniausias, bet visada jį prisimenu su šypsena veide. Maždaug prieš metus buvau išėjęs pasivaikščioti labai nuošalioje vietoje netoli Nemuno upės. Didelėje žalioje pievoje nusprendžiau šunį paleisti, kad jis galėtų išsilakstyti. Tolumoje pastebėjau, kad iš pievos išvažiavo automobilis, kuris su mumis prasilenkė. Laimingai vaikščiojant panemune, tarp žydinčių laukinių obelų šuo staiga dingo. Pradėjęs dairytis pievoje pastebėjau, kad Greenas su labai dideliu „užsidegimu“ vartosi žolėje. Jam grįžus, pajutau nuo jo sklindantį labai nemalonų kvapą. Pasirodo, toje vietoje iš kur išvažiavo automobilis, kažkas atliko gamtinius reikalus. Mano augintinis mielai ten išsivoliojo. Toliau buvo tik blogiau. Automobilyje radęs darbines pirštines, skubėjau „maudyti“ savo šunį, tai dariau baloje (juokiasi). Visgi išmaudyti šuns nepavyko ir kuo skubiau važiavome namo. Galima tik įsivaizduoti, koks nemalonus kvapas buvo automobilyje. Tą akimirką viskas neatrodė labai nejuokinga, tačiau prisiminus tai dabar – apima juokas. Vėliau sužinojau, kad tai dažnas kuriozas su kuriuo susiduria keturkojų šeimininkai.
– Kodėl patartum auginti šunį kitiems?
– Keturkojis namuose – begalinis džiaugsmas, kuris laukia tavęs grįžtančio namo. Tuo pat metu ir iššūkis būti pareigingu ir rūpestingu. Tai – ilgi pasivaikščiojimai gamtoje ir retesnis sėdėjimas namuose prie televizoriaus arba kompiuterio ekrano. Auginant šunį niekada nebus nuobodu. Šunį patarčiau auginti kiekvienam, kuris yra nusiteikęs gyvenimo permainoms. Auginant keturkojį, ugdomas pareigingumo jausmas. Ką jau kalbėti apie unikalų ryšį, kuris atsiranda tarp žmogaus ir keturkojo. Šuo, kaip niekas kitas taps geriausiu draugu, kuris džiugins begaline meile ir atsidavimu savo šeimininkui.
Visas šventines naujienas rasite šventinėje Kalėdų rubrikoje.
