Tačiau paaiškėjo, kad meilė muzikai tėra tik dalis jos gyvenimo. Jauna mergina namuose augina visą būrį augintinių, o kai kurie jų – labai egzotiški ir neįprasti. O kai sužinosite, kiek ir kokių gyvūnų mergina laiko, tikrai išsižiosite iš nuostabos!
Pilni namai... egzotikos
Prisipažinsiu, paklaususi, kiek ir kokių augintinių Danielė turi, tikrai nesitikėjau išvysti tokio ilgo sąrašo, kokį ji susakė! Tačiau tada atsiminiau vieną dalyką – egzotinių gyvūnų augintojai arba turi kokį vieną retą gyvūną, arba kai jau turi.... tai turi tiek, kad kitam žmogui ir keliems gyvenimams augintinių užtektų.
„Šiuo metu iš egzotinių gyvūnų auginu kukurūzinį žaltį, vėžlį, barzdotąją agamą, laukinius fazanus, povinius balandžius, veislines Barneveldo višteles, gyvalazdes, madagaskaro tarakonus, afrikines sraiges. Taip pat turiu du šunis, žuvyčių, banguotąją papūgėlę, – pradeda pasakoti mergina ir rodo savo mažųjų draugų nuotraukas. – Vėžlys, vardu Deizė, vyriausias augintinis, jai 22 metai. Barzdotoji agama Irisas maždaug penkerių metų amžiaus, žaltys Umo beveik metų. Šuniukas Bobsas taip pat veteranas – jam 13 metų, o Žirniui – treji“, – pristato Danielė. Tiesa, ne visi augintiniai turi vardus. Sraigės, tarakonai, gyvalazdės laimingai gyvena bevardžius gyvenimus.
„Gamta yra nuostabi“, – kukliai reziumuoja mergina, pripažinusi, kad visi, sužinoję, kiek ir ko ji auginanti, dar ilgą laiką nepajėgia nuslėpti nuostabos.
Įskiepijo seneliai
Kad dažnas vaikas nori kokio nors augintinio – anokia čia paslaptis. Žinoma, dažniausiai tai būna šuniukas, kačiukas, gal koks nors žiurkėnas. Tačiau kai kalba pasisuka apie egzotinę gyvūniją, kuriai reikia ir žinių, ir finansinių investicijų, tinkamo ploto – tai jau kiek kita kalba. Čia galime matyti didelį tėvų geranoriškumą ir norą puoselėti tokią nuostabią vaiko meilę gamtai. Juk tikrai toli gražu ne kiekvieni tėvai sakys „gerai“ vaiko norui kieme auginti fazanus ar povinius balandžius. Ar žaltį. Arba garsiai cypiančius milžiniškus tarakonus.
Danielė sako, kad meilę gamtai jai įskiepijo jau anapilin iškeliavę seneliai. Panašu, kad Danielei pasisekė augti gamtos grožį vertinančių žmonių apsuptyje.
„Meilę gyvūnams turbūt paveldėjau. Nuolat mačiau ją ir jaučiau savo aplinkoje iš a.a. senelio, kuris dirbo veterinarijos gydytoju, taip pat a.a. biologės močiutės.
Be to mano krikšto tėtis – veterinaras, mokslų daktaras, jis lig šiol mane inspiruoja domėtis gamta ir jos kūriniais.
Meilė gyvūnams yra besąlygiška, nepriklausomai nuo gyvūno, dydžio, išvaizdos. Nuo mažens labai domėjausi gyvūnija, o augant vis labiau plėčiau savo akiratį, žinias. Sakoma, apetitas auga bevalgant, tad ir man taip buvo – su kiekvienu nauju gyvūnu kyla noras auginti dar ką nors, sužinoti dar daugiau.
Iš tiesų, net neįsivaizduoju savo gyvenimo be gyvūnų. Matyt, mano kraujyje užkoduota nuolat kažkuo rūpintis, prižiūrėti ir padėti“, – svarsto jauna mergina.
Kaip vėžlys daržą iškasė
Pasirodo posakis „lėtas, kaip vėžlys“ toli gražu neatspindi vėžlio gyvenimo realijų. Danielė sako – nėra jie tokie jau lėti, kaip atrodo, o kai nori, geba pademonstruoti netikėtai greitus judesius. Paskui gi tenka gerokai pavargti ieškant, kur tas „lėtas“ vėžlys nusiskubino.
„Deizę aš, galima sakyti, paveldėjau iš savo vyresniojo pusbrolio, kuris išvyko mokytis svetur. Ją auginu jau apie septynerius metus, o priežiūra nėra labai sunki. Nuo pat pradžių vėžlį drąsiai leisdavau rėplioti po namus bei kiemą, tačiau tik su mano priežiūra, mat vėžlys nėra toks lėtas kaip atrodo. Šiaip Deizė gyvena terariume, tačiau kartais išeina pasivaikščioti po kiemą, paskabyti šviežių pienių lapelių.
Vėžliai girdi gan prastai,o kai kurie išvis negirdi, tačiau dauguma jų reaguoja į fortepijono garsus ar kitas stipresnias vibracijas. Šeimininkus ima pažinti tik po ilgo laiko, na, po tiek metų Deizė manęs jau tikrai nebijo – atėjus ir išėmus iš terariumo nepuola slėptis savo kiautelyje, o priešingai, dairosi ir stebi ką aš su ja darysiu“, – pasakoja Danielė. Ji priduria, kad Deizė – draugiškas vėžlys, nesikandžioja, nors, yra buvę, kad kelis sykius netyčia krimstelėjo, kai buvo maitinama iš rankos.
„Viskas tik dėl neapdairumo“, – atlaidžiai šypsosi Danielė ir priduria, kad stepiniai vėžliai apskritai nėra linkę kandžiotis, kiek agresyvesni yra jų giminaičiai – vandens vėžliai.
Kai kalbame apie ryšį su gyvūnų, dažniausiai įsivaizduojame glostymą – na bent jau taip elgiamės su įprastais naminiais gyvūnais. Tiesa, glostymo ritualas, kai gyvūnas neturi kailio, jau tampa kiek kitoks. Tačiau Danielė sako, kad vėžliai puikiai jaučia, kai yra glostomi, ir jeigu prie to yra pratinami nuo mažens, ilgainiui tuo ima mėgautis.
„Vėžlio oda yra šilta, nors roplys ir šaltakraujis, bet oda nėra šiurkšti, jaučiasi nedideli žvyneliai.
Glostymai jiems iš dalies patinka, mat kiautas tik atrodo kietas, suragėjęs paviršius, bet iš tikrųjų jie viską per jį jaučia. Visgi su vėžlio lietimu – kiekvienam skirtingai. Vieni įpratina juos prie ėmimų ir glostymų, kiti mažiau liečia, tad viskas priklauso nuo to, kaip dažnai tai daroma“, – pasakoja pašnekovė.
Vis dėlto tai, kad vėžlys neturi kailio, yra puikus dalykas alergiškiems žmonėms, kurie nori kažką namuose laikyti. Vėžlio priežiūra nėra sudėtinga, jis nei šeriasi, nei skleidžia kažkokį kvapą. Žiemos miegu vėžliai užmiega retai, mat terariume įpratęs gyventi vėžlys turi pastovų šilumos šaltinį, maisto. Tiesa, pašnekovė sako, kad vėžlys negeba aiškiai pademonstruoti savo poreikių, ir tai yra didžiausias šio augintinio minusas. Žmogui reikia daug domėtis, kad būtų lengviau iš kai kurių ženklų suprasti, ko augintiniui tuo metu reikia. Dėl to visiškai patikėti vėžlio auginimą tarkime, mažam vaikui, būtų paprasčiausiai pragaištinga.
O be to vėžlys gali suteikti ir daug džiaugsmo, arba įvaryti nemenkai streso – jei, kaip Danielei nutiko, nusuksite akis vos akimirkai, o per ją vėžlys spės nurūkti savo keliais.
„Oj yra buvę, kartą beganant vėžlį lauke, pamečiau jį iš savo akiračio! Visas kiemas buvo išieškotas, tačiau pastangos buvo bevaisės.
Tačiau vėliau tą pačią dieną beravint daržą, netikėtai užčiuopėme didelį akmenį lysvėje, o jį atkasus pasirodė, jog tai mūsų mylimas vėžlys, sveikas, gyvas ir labai labai murzinas, – juokiasi Danielė. – Vėžliai labai mėgsta raustis, kasti, mat turi tam skirtus didelius nagus ir raumeningas kojeles, taigi mūsiškis ir pasinaudojo proga pasidžiaugti daržo kasimu“, – pasakoja pašnekovė.
Kur mano drakonas?!
Nors ne visiems egzotiniams gyvūnams reikia brangių investicijų, įmantrūs driežai vis dėlto pareikalaus kiek didesnio finansinio įnašo į jų gerbūvį. Na o kaip gi kitaip – jei norite namuose auginti mini drakoniuką, teks pasistengti! Šis gyvūnas – ne silpnų nervų augintojams, mat jis yra plėšrus, o valgo moterims neretai mažai teigiamų emocijų sukeliančius padarėlius.
Danielės auginama barzdotoji agama teoriškai turėtų būti vienas draugiškiausių tokio tipo augintinių, tačiau kaip tyčia – Irisas pasirodė besantis visai nedraugiškas, gana piktas, ir išlaiko drakonišką charakterį.
„Tai tikras mini drakonas namuose. Iš tiesų jam reikia gana didelių pradinių investicijų, nes reikia terariumo, tinkamo apšvietimo, šildymo, reikalingas gyvas maistas, toks kaip svirpliai, kirmėliukai, tarakonai. Iš dalies didžiuosius madagaskaro tarakonus ir auginu tam, kad būtų kuo pašerti Irisą.
Paprastai barzdotosios agamos yra labai draugiškos, mielos, tik atrodo gal kiek grėsmingai.
Vis dėlto maniškis yra labai agresyvus, kandžiojasi ir šokinėja vos priartėjus prie terariumo.
Tačiau manau, taip ir ne šiaip sau – jis nuo gimimo ėjo iš rankų į rankas, nerasdamas sau tinkamų namų.
Šis driežas buvo mano vaikystės svajonė. Labai ilgai ruošiausi, kol priėmiau sprendimą jį galiausiai įsigyti. Ir nors pradžioje mąsčiau pirkti driežą iš veisėjo, galiausiai vis dėlto priėmiau sprendimą priglausti kiek kitokį gyvūną, ir labai dėl to savimi didžiuojuosi. Irisas pas mane atkeliavo iš kito žmogaus, kuris jo auginti nenorėjo būtent dėl neįprasto jo charakterio. Na, bet visi mano gyvūnai yra išskirtiniai, ne išimtis ir Irisas“, – sako Danielė.
Kadangi Irisas savo vardo nepateisina, tad ir iš terariumo išeina retai, ir kontakto su žmogumi turi minimaliai. Dažniausiai per dienas jis gulinėja, šildosi, supasi hamake arba užkandžiauja. Pasirodo, greta gyvo maisto Irisas noriai paskanauja vynuogių, šilauogių ir kitokių skanumynų.
Tautosaka... terariume
Žaltys yra vienas dažniausiai lietuvių mitologijoje minimų gyvūnų, priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Jis laikomas namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybe. Ir nors kukurūzinis žaltys nėra lietuviška gyvačiukė, tarp roplių augintojų jis – vienas populiariausių pasirinkimų.
„Šis žaltys užaugti gali virš metro ilgio. Patinų ir patelių ilgiai skiriasi, o jie, kadangi yra plėšrūs, minta šaldytomis arba gyvomis pelytėmis – viskas priklauso nuo šeimininko nervų“, – pasakoja Danielė pridurdama, kad jos nervai gana šalti, tačiau Umo dar per jaunas gyvam grobiui, tad kol kas maitinasi šaldytais peliukais.
Vis dėlto paaiškėjo, kad ne visos namie auginamos gyvatėlės nori medžioti – kai kurios valgo tik šaldytą maistą ir gyvos pelės jiems ir neįsiūlytum.
„Umo dar jaunas, bet kai ūgtelės, jei norės, galės imtis ir gyvų pelyčių. Ne visada gyvatės ėda gyvus padarėlius, būna, kad priima tik šaldytą maistą.
Apskritai su gyvačių šėrimu yra taip: kuo rečiau šeri gyvatę, tuo ilgiau ji gyvena. Rečiau maitinama gyvatė lėčiau auga, štai ir paprasta matematika, na bet savaime suprantama, viskam yra sveiko proto ribos, ir maitinimas turi vykti tam tikrais intervalais.
Umo šeriu kartą į savaitę ar dvi,priklauso nuo situacijos“, – pasakoja Danielė pridurdama, kad Umo neriasi įvairiai – kartais į mėnesį išsineria ir du kartus, o kartais „pailsi“ ilgėliau.
„Ant rankų dažnai žalčio neimu, nes tai jam yra stresas. Vis dėlto kartais imti tenka, tada svarbu nedaryti staigių judesių, nebijoti, būti užtikrintam savimi, jaustis tvirtai. Gyvatės puikiai jaučia, kada gali prasmukti ar išsmukti. Kadangi žaltys – nakties gyvūnas, dieną daug miega. Tad ir ant rankų paėmus mažai rangosi, o jei matau, kad Umo nerimsta, leidžiu kiek pašliaužioti – tada nusiramina“, – sako pašnekovė.
Maistas auga pats
Kai kalbėjome apie barzdotąją agamą Irisą, užsiminėme, kad jis mėgsta valgyti gyvą maistą. O jo Danielė užaugina pati – didieji tarakonai, pasirodo, yra ne kas kita, kaip Iriso užkandis. Žinoma, nereikia į viską žvelgti vien tik pragmatiškai. Danielė sako, kad ir smulkesnius terariumų gyventojus labai smalsu stebėti ir auginti.
„Tarakonais yra šeriamas Irisas. Ir taip, juos palietus, jie ima šnypšti. Juos įdomu stebėti, tačiau juos auginu daugiau tam, kad turėčiau gyvo maisto drakoniukui.
Dažniausiai Irisas per kartą suvalgo 3-4 tarakonus. Maitinu per savaitę 2-3 kartus jais, nes jie labai baltymingi.
Jei matau, kad Irisas labai išalkęs, imu didesnius tarakonus, jei nelabai – mažesnius. Su pincetu paimu tarakoną, ir pristatau Irisui tiesiai į nasrus. Makt ir baigta! Žinoma, yra buvę, kad tarakonai pasprunka, bet Irisas greit juos sugauna“, – sako Danielė.
Terariume ji augina ir gyvalazdes, kurios taip pat plėšrios, ir neretai viena kitą sudoroja. Tačiau mergina sako, kad labai mielos jos būna, kol būna mažiukės.
O štai sraigės, kurias ji augina – tikros gigantės. Tokiai pasprukus laukan iš daržo per naktį ko gero, nieko neliktų. Dėl to šių didelių sraigių auginimas – itin atsakingas dalykas, nes pasprukus joms į gyvąją gamtą, rezultatai būtų liūdnoki.
„Turiu vieną didžiąją sraigę ir 9 jos mažylius. Jos labai ėdrios, greitai doroja maistą, tad jas reikia labai skrupulingai prižiūrėti, kad ginkdie neišspruktų į gamtą.
Kol sraigės jaunos, kiaušinėlius deda kone kas mėnesį, vėliau jau lėčiau. Gyvena jos 5-8 metus. O norint, kad nepaplistų gamtoje, kiaušinėlius reikia užšaldyti ir tik tada išmesti. Išmetus tiesiog taip, būtų nemaža tikimybė, kad kiaušinėliai išsiristų ir tada jau sraigės gigantės užsiveistų lauke.
Šiomis didelėmis sraigėmis maitinasi mano svajonių driežai varanai bei mėlynaliežuviai skinkai – galbūt mano ateities augintiniai.
Iš bėdos, manau, ir Irisas sraigę sudorotų, jei jau netyčia jų per daug užsiveistų...“, – pasakoja Danielė.
Kieme – egzotiškos puošmenos
Danielės kieme, pasirodo, ne tik vėžlys daržą rausia. Dar būdama devynerių ji sako užsinorėjusi... fazano. Na, parodykite man vaiką, kuris nori fazano! Bet Danielės tėvai pagalvojo – o kodėl gi ne? Štai taip namų kieme atsirado įmantrių paukščių gardelis.
„Fazanų baisiai užsinorėjau dar būdama visai maža, gal 9 metų. Tuomet tėvai sumąstė, kad tai puiki lauko dekoracija ir aišku, geras užsiėmimas man. Tad po fazanų įsigijome ir dar kelių rūšių paukščius, vėliau parodoje susigundžiau veislinėmis vištomis – įsigijome ir jų. Ėmiau vis stipriau domėtis paukščių gyvenimu.
Visi mūsų lauko paukščiai gyvena dideliame aptvare, turi išėjimą į lauką ir saugią užuovėją. Be abejo, viskas uždengta tinklu, antraip fazanai paspruktų, balandžiai grįžtų į Kauną ten, iš kur juos pirkome, na o vištas taip pat reikėtų ganyti“, – juokiasi Danielė.
Ir nepaisant tokio nepaprastai gausaus būrio augintinių (nepamirškite dar dviejų šunelių, žuvyčių bei papūgėlės!) Danielė sako, kad rūpintis jais – nėra jokio sunkumo. Ji ragina neapsiriboti vien mums įprastais gyvūnais, bet duoti šansą ir tiems, kuriuos namuose sutinkame gerokai rečiau.
„Tiems, kurie bijo egzotikos, palinkėsiu nebijoti prisiliesti prie to pasaulio, kuris atrodo baugus. Bet baugus jis rodos tik todėl, kad gerai jo nepažįstame. Juk dažniausiai mūsų baimės kyla iš nežinojimo, tada, kai jaučiamės netvirtai patys, kai jaučiame, kad negalime kontroliuoti padėties.
Pažindintis galima palengva – nebūtina iškart griebti į rankas didžiausias gyvates ar pavojingus vorus.
Pradėti galima nuo kokybiško laiko gamtoje – ją stebėti, domėtis, stengtis suprasti, kaip viskas vyksta. Tuomet gyvūnų pasaulis neatrodys toks baisus, o priežingai – sužavės ir apstulbins!
Aš pati turiu dar ilgą norų sąrašą – labai norėčiau auginti įvairių papūgų, plėsti žinias akvariumų pasaulyje, svajoju apie didesnes ir sunkiau prižiūrimas gyvates, egzotiškus tarantulus, milžiniškus driežus! Manau, kad laikui bėgant mano svajonių sąrašas tik plėsis, o su laiku, tikiuosi, svajonių gyvūnus ir galėsiu auginti“, – dideliais užmojais pažintį baigia Danielė Paužaitė – kėdainietė, kurios namuose ir širdyse karaliauja tikroji meilė visai gamtos kūrinijai.
