Neseniai pasirodė septintasis I.Jonušytės romanas „Bela Blu“. Kol būsimų knygų siužetai dėliojasi galvoje, Indrė tapo salos administracinio centro benamių kačių prižiūrėtoja.
Ji su kitais savanoriais rūpinasi beglobiais gyvūnais, jų apgyvendinimu, šėrimu, sterilizavimu, ieško katėms šeimininkų.
Graikiją įsimylėjusi ir trylika metų čia gyvenanti I.Jonušytė nuolat sugrįžta į gimtąjį Panevėžį, aplanko tėvus, dalyvauja savo knygų pristatymuose.
Naujausia jos knyga „Bela Blu“ – tarsi odė Kerkyros salai, kurią ji jau puikiai pažįsta.
Rašytoja seniai išmoko graikų kalbą, perprato graikų gyvenimo būdą ir jų charakterį, pamėgo ir išmoko gaminti graikų nacionalinius patiekalus.
Šios, kaip ir ankstesnių, knygų puslapiuose vis šmėkšteli ir katės.
– Ar vaikystėje tėvai nedraudė auginti kačių? – paklausiau I.Jonušytės.
– Pirmasis mano vaikystės katinas buvo Murkis. Jo paveikslais tėtis išpaišė koridoriaus sienas.
Mūsų penkiaaukščio namo bendroje džiovykloje su draugėmis buvome įsirengusios žaidimų kambarį, kuriame laikėme ir kates.
Rankiodavome jas po visą rajoną, nešdavome veterinarui, o paskui slaugydavome.
Katinų buvo ir mūsų vasarnamyje šalia Kupiškio. Ten pirmą kartą susidūriau su žiauria realybe – kaimo žmonės atsikratydavo kačiukų juos skandindami, o aš traukdavau juos iš vandens ir bandydavau gaivinti.
– Gyvenote ne vienoje užsienio šalyje – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje. Kada jūsų namuose apsigyveno pirmoji katė?
– Pirmoji katė Atėnuose pati atsekė mane iki namų. Ji buvo murzina ir ligota, o išmaudyta pasirodė esanti reto grožio. Bene trejus metus jai nepatiko joks vardas, o kai mano draugas Jonathanas ją pavadino Liuliut (prancūziškai taip vadinami vaikai), iš karto atbėgo prie jo.
Su ja buvau parskridusi ir į Panevėžį. Tačiau po šios nepažįstamos arogantiškos viešnios vizito mano tėvų katė susirgo depresija.
Kai apsigyvenome Leukadės saloje (Graikija), viena benamė katė mums atnešė keturis savo naujagimius. Prie jų labai prisirišome, į Belgiją jau grįžome su Liuliut ir trimis kačiukais. Ketvirtasis didelis ir stiprus jauniklis liko saloje ir išgyveno aštuonerius metus.
Ne kartą keliavome automobiliu maršrutu Belgija–Graikija su keturiomis katėmis. Nakvodavome viešbučiuose, pro galinį įėjimą nakčiai susinešdavome visas kates.
O juokingiausia istorija nutiko plaukiant keltu iš Italijos į Graikiją – katės nakčiai liko mašinoje ir kažkuri iš jų įsigudrino nuspausti avarinį mygtuką. Žibintai ėmė mirksėti, žmonės nustebę žiūrėjo, o visos mūsų katės buvo sugulusios ant priekinio stiklo.
– Kiek kačių dabar jūsų namuose?
– Kai nugaišo Liuliut ir dar viena katė, liko dvi. Vasarą visi gyvename Leukadėje, žiemą – Kerkyroje. Beveik porą metų buvome „normalūs“, o dabar turime dar vieną augintinį – prie konteinerio rastą Leo.
O šiaip Leukadėje vasarą būna dvylika kačių ir dar jų atsivesti kačiukai. Tradiciniame, turistų nelankomame kaime katės – darbinis gyvūnas, gaudantis peles ir gyvates. Mūsų planams sterilizuoti kates kaimynai pasipriešino. Pyktis nenorėjome, sterilizuojame tik savas.
– Kaip tapote Kerkyros kačių šeimininke?
– Esu absoliuti savanorė. Pernai per karantiną, kai toliau nuo namų nebuvo galima nueiti, tiesiog pradėjome šerti vieną konteinerių kačių koloniją senamiestyje.
Lankėme jas kasdien. Situacija buvo tragiška: ligotos amžinai nėščios katės, leisgyviai kačiukai. Apie dvidešimt suaugusių, pustuzinis mažų.
Pradėjau jų nuotraukas kelti į visus salos forumus, žmonės ėmė aukoti pinigų, nešti ėdesio, atsirado savanorių, pastatėme prieglaudėlę.
Vienos labdaros organizacijos savanoriai padėjo sterilizuoti kates, gydyti mažiukus. Pavyko keletą jų išsiųsti naujiems šeimininkams į Angliją – britai nebijo priglausti neįgalių ar nepagydomomis ligomis sergančių gyvūnų.
Atkreipė dėmesį ir savivaldybė – skyrė ėdalo.
Dar viena kačių kolonija gyveno prie kapinių vartų – ten irgi pastatėme prieglaudėlę, sterilizavome kates.
Mūsų savanoriškas projektas sulaukė ir turistų paramos. Už paaukotus pinigus ėmiau sterilizuoti ir toliau gyvenančias kates.
Per porą mėnesių sugaudžiau apie 50 benamių, gydžiau žmonių nuodytus, sergančius ar mašinų partrenktus katinus. Aš nuolat ieškau jiems namų.
Kartą sulaukėme prašymo padėti sterilizuoti vienos nesveikos psichikos moters kates – pas ją gyveno apie 40 kačių, kai kurios – vaikingos.
24 pasaulį išvydusiems kačiukams ir katėms radau namus – vieni liko Graikijoje, kai kurie iškeliavo į Vokietiją.
Aišku, be savanorių, kurie gydo ir prižiūri kates, kol joms randame namus, tai būtų neįmanoma.
Kaip ir be aukotojų pagalbos – veterinarų paslaugos Graikijoje labai brangios, o mūsų benamėms katėms skiriama tik minimali nuolaida.
Kasdien rankiodama į konteinerius išmestus kačiukus ir juos gydydama suvokiu, kad tam nebus galo, kol nepasikeis žmonių požiūris į gyvūnus.
– Tokia veikla turėtų užsiimti savivaldybė, skirdama pinigų iš biudžeto.
– Saloje yra municipalinė šunų prieglauda, o katėmis nesirūpina niekas. Gelbėja tik britų labdara, keletas atsidavėlių ir kelios labdaros prieglaudėlės, kurios taip pat visiškai priklauso nuo turistų dosnumo.
Anksčiau turistai kartais išsiveždavo kačiukus į savo šalis, bet dabar dėl koronaviruso situacija ypač prasta.
Trys salos municipalitetai kasmet gauna pinigų benamių gyvūnų priežiūrai, tačiau nei gyvūnų, nei savanorių ar veterinarų tie pinigai nepasiekia.
Kalbama, kad pinigai nusėda politikų ir valdininkų kišenėse.
– Kokia yra kačių prižiūrėtojo savanorio diena?
– Keliamės anksti ir nešini spąstais, specialiomis gaudyklėmis einame prie šiukšlių konteinerių ar apleistų pastatų gaudyti kačių.
Aš nevairuoju, tad visada reikia surasti savanorį, kuris nuvežtų kates pas veterinarą.
Paskui keliu kačių nuotraukas į įvairias specialias svetaines, aprašinėju katės ar kačių kolonijos situaciją, renku aukas. Tiksliau sakant, maldauju pagalbos.
Tuomet bendrauju su būsimais gyvūnų šeimininkais, vežu gyvūnus jiems ar laukiu jų pačių atvažiuojančių.
Kas antrą dieną reikia tvarkyti ir plauti prieglaudėles, reikia nuolat baidyti vištas, kurios čia deda kiaušinius, šunis, ožkas, kurie gyvena aplinkui ir bando nugvelbti mūsų globotinių ėdesio.
– Esu girdėjusi, kad gaudydama beglobes kates buvote ir smarkiai apdraskyta. Vadinasi, ta veikla toli gražu nėra romantiška, bet vis vien jos nemetate?
– Visada mylėjau kates, su jomis jaučiuosi geriau negu su daugeliu žmonių.
