Pareigūnės namuose – 10 šunų, 3 katės, triušis ir gaidys, kuris paleidžia gerklę vos suskamba telefonas

„Pulkas augintinių manęs nevargina, teikia tik malonumą ir džiaugsmą“, – tikino Vilniaus teritorinės muitinės kinologė ir vokiečių aviganių veislyno „Laukinė vilkauogė“ įkūrėja 46 metų Živilė Čepulienė.

 Pareigūnės namuose – 10 šunų, 3 katės, triušis ir gaidys, kuris paleidžia gerklę vos suskamba telefonas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Pareigūnės namuose – 10 šunų, 3 katės, triušis ir gaidys, kuris paleidžia gerklę vos suskamba telefonas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ž.Čepulienei šunys neleidžia užsisėdėti namie. Veislyno įkūrėja su jais daug laiko praleidžia lauke.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ž.Čepulienei šunys neleidžia užsisėdėti namie. Veislyno įkūrėja su jais daug laiko praleidžia lauke.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ž.Čepulienei šunys neleidžia užsisėdėti namie. Veislyno įkūrėja su jais daug laiko praleidžia lauke.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ž.Čepulienei šunys neleidžia užsisėdėti namie. Veislyno įkūrėja su jais daug laiko praleidžia lauke.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 30, 2021, 8:09 AM, atnaujinta May 30, 2021, 8:09 AM

Netoli Vilniaus buvusio dvaro ledainėje gyvenančios Ž.Čepulienės gyvenimas niekada nebuvo nuobodus – nei ramiu laiku, nei siaučiant pandemijai.

Trijų vaikų – Mariaus (24 m.), Beatričės (23 m.) ir Melisos (11 m.) motina turi pasirūpinti ne tik buitimi, bet ir būriu augintinių: devyniais vokiečių aviganiais, rusų toiterjeru, trimis katėmis, triušiu ir gaidžiu.

Gaidys Feliksas Ž.Čepulienės namuose atsirado pernai balandžio mėnesį. Tada jam buvo keturi mėnesiai. „Ayam Cemani“ veislės paukščio išskirtinė savybė – juoda spalva.

– Kaip kiekvienam gyvūnui skirti pakankamai dėmesio? – paklausiau Ž.Čepulienės.

– Didelėje šeimoje būna visko. Šunys neleidžia užsisėdėti, daug vaikštome lauke.

Jeigu ryte atsikeliu anksčiau ir trumpam nueinu į vonios kambarį, grįžusi dar šiek tiek pasnausti negaliu.

Randu į lovą sugriuvusius keturkojus, kurie tarsi sako: „Jokių gulėjimų, atsikėlei, renkis ir eisime vaikščioti.“

Į lauką neišeinančios katės pačios nusprendžia, kada su jomis turiu bendrauti. Būna, atsisėdu ant sofos, o jos sulipa ant kelių.

Triušis – dukters Melisos augintinis, jis nuolat sukiojasi apie ją.

Žinoma, kai paleidžiame po namus lakstyti, tenka stebėti, kad dičkiai jam nekepštelėtų.

Gaidys atrodo labai egzotiškas.

– Jis – namų generolas, įsivaizduoja esąs šunų komandos atstovas. Jis drąsiai laipioja šunims ant nugaros, mėgsta snapu kedenti jų kailį. Jei šunys kur nors eina, ir Feliksas iš paskos.

Jis gieda ne tik ryte, bet ir, pavyzdžiui, išgirdęs telefono skambutį, kompiuterio ekrane išvydęs kalbančius žmones arba kai į namus atvyksta svečių. Jam atrodo, kad namuose atsiradus svetimam žmogui reikia plyšauti visa gerkle.

Jei manote, kad geriausia klausa yra kačių, klystate. Gaidžiai girdi net ir uždaryti kitoje erdvėje.

Jei manote, kad geriausi sargai šunys, irgi klystate. Tai – gaidžiai.

Aš jau išmokau naktimis po namus vaikščioti tyliai lyg fėja, į tualetą rečiau keliuosi.

Feliksas pabunda vos pajutęs krebždesį arba pastebėjęs įjungtą šviesą. Tada gali giedoti kelias minutes neužsičiaupdamas. Jo balsas – stiprus, sodrus.

Esu naktį jam griebusi už galvos ir laikiusi delnuose, kad netriukšmautų. Bet tai jo nenutildo.

Telefonu man paskambinantys žmonės jau pastebėjo, kad susišnekėti būna sunku, nes fone nuolat plyšauja gaidys.

Naktį miegamajame neturiu jokių šansų ką nors pasižiūrėti per „YouTube“. Kitame koridoriaus gale esančioje vonioje uždarytas gaidys viską girdi ir iškart paleidžia gerklę.

O dieną jis mane nuolat stebi. Jei užsuku į kambarį, kuriame retai būnu, tarpduryje iš karto pasirodo juoda skiauterė – maža ką, gal nuėjau pakalbėti telefonu.

Melisa nuotoliniu būdu paprastai mokosi savo kambaryje. Kartą jos kompiuteris sugedo, todėl ji atėjo į pagrindinį kambarį ir prisėdo prie mano kompiuterio.

Vos ekrane pasirodė mokytoja, Feliksas užgiedojo.

Ėmiau vaikytis jį po kambarį, kad išneščiau. Šiaip gaidys nebailus, bet kai gieda, žino, kad bus pagautas ir išneštas, tad skuodžia kiek įkabindamas.

Būdamas mažas Feliksas buvo draugiškesnis, dabar – piktas. Iš kiemo išvaikė visus kaimynų šunis ir katinus. Jei ateina svečių, jį uždarau, nes gali pulti.

Kai apsirengiu Feliksui dar nematytais drabužiais, jis mane palaiko svetima.

Neseniai per šalčius apsiaviau kailinius batus, apsirengiau storą raudoną striukę, kurios įprastai nedėviu, ir buvau užpulta.

Atakuodamas Feliksas pakyla į orą, drasko nagais, muša sparnais, kapoja snapu.

Ryte gaidys dažnokai nubunda piktas, todėl paprastai kas nors gauna pylos. Dažniausiai nukenčia mažasis šuniukas.

O vakarop Feliksas darosi mieguistas, įsitaiso šalia ant sofos, leidžiasi glostomas.

– Jūsų gyvūnų būryje yra ir vienuolikos metų tarnybinis šuo Rėjus, su kuriuo dirbate. Ar jis jaučiasi išskirtinis dėl to, kad yra pareigūnas, ieškantis narkotinių ir psichotropinių medžiagų?

– Jis vienintelis iš mano šunų, kuris įsitikinęs, kad esame lygiaverčiai partneriai.

Kai rengiuosi tarnybinę uniformą, Rėjus žino, kad važiuosime į darbą. Jis pareigūnu dirba jau nuo pusantrų metų. Dirba tik su manimi.

– Ar Rėjus supranta, kad jo darbas reikšmingas?

– Visiems paieškos šunims jų darbas yra žaidimas. Šunys nesupranta, kad nuveikė ką nors reikšmingo.

Jie žino, kad mes važiuojame žaisti: kai kas bus paslėpta, o jiems reikės rasti. Po to bus apdovanoti – gaus žaislų. Rėjus kaip prizą gauna kamuolį.

– Ir kiek jis jau yra surinkęs kamuolių?

– Visada gauna tą patį. Rėjui visai nesvarbu, ar kamuolys naujas, ar senas.

Jam svarbiausia – žaisti.

– Viename vaizdo klipe mačiau, kaip Rėjus iš kavinės dantyse išsinešė dovanų gautą bandelę.

– Tądien buvome Vilniaus oro uosto muitinėje. Ten dirbantys žmonės Rėjų seniai pažįsta. O jis žino, ko gali tikėtis iš jam simpatizuojančių žmonių.

Vos atvykęs į tarnybą šuo pirmiausia skuodžia į kavinę, nes žino, kad gaus skanėstų. Paprastai jis gauna užsilikusią dešrelę arba nurašyti skirtą bandelę.

Bet kartais, kai jis pasirodo, tokių gaminių nebūna. Tada aš sumoku už gaminį, kurį Rėjui paduoda bufetininkė. Tokiu būdu dienos pradžia nebūna sugadinta.

– Kas pasirūpina jūsų augintinių būriu, jeigu tenka ilgesniam laikui išvykti?

– Pagelbėja vyresnioji dukra ar draugai, turintys patirties su gyvūnais.

Vieną kartą per metus būtinai važiuoju su visais šunimis prie jūros Latvijoje.

Turiu erdvų automobilį, jame telpa gyvūnai, aš su dukra ir reikalingi daiktai.

– Neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau tokią jūsų žinutę: „Susirgo katė ir šuo. Sugedo mašina ir šilumos katilas. Būtų gerai, kad iš rikiuotės neišeitų kompiuteris, televizorius ir prietaisas, ant kurio gaminuosi maistą.“ Reikia turėti gerą humoro jausmą, kad virtinė bėdų neišvestų iš kantrybės.

– Iš prigimties esu pozityvi. Jei augini gyvūnus, turi būti pasiruošęs, kad jie gali susirgti.

Galima sėdėti ir verkti prie sugedusio šilumos katilo arba mašinos, bet nuo to jie nepasitaisys.

Tiesiog supranti situaciją ir ką nors darai, dar pagalvojęs, kaip gerai, kad jie sugedo ne spaudžiant 20 laipsnių šalčiui.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.