Karališkosios veislės šuniui Hariui – griežtos taisyklės, o šeimininkas Alfas neriasi iš kailio (28)

Kulinaras Alfas Ivanauskas (37 m.) sau buvo pasakęs, kad turės šunį tiktai tuomet, kai galės jam skirti laiko. Tas metas atėjo – po namus laksto Haris, o šeimininkas neriasi iš kailio. Nuolatos konsultuojasi su veterinarais, mitybos specialistais, dresuotojais, įveda taisykles. Žinoma, ir gamina savo augintiniui. Tik kad ragauti neskanu.

 Kulinaras Alfas Ivanauskas (37 m.) sau buvo pasakęs, kad turės šunį tiktai tuomet, kai galės jam skirti laiko.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Kulinaras Alfas Ivanauskas (37 m.) sau buvo pasakęs, kad turės šunį tiktai tuomet, kai galės jam skirti laiko.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Alfas Ivanauskas<br>D.Umbraso nuotr.
Alfas Ivanauskas<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Nov 20, 2021, 7:12 PM, atnaujinta Nov 20, 2021, 7:12 PM

Prieš du mėnesius iš veislyno Maskvoje į Vilnių keliaujantį karališkąjį pudelį kulinarinių laidų vedėjas ir knygų autorius A.Ivanauskas sekė pagal palydovinės navigacijos signalą. Keturias dienas trukusi augintinio kelionė vyrui kainavo daug nervų.

Tačiau visa tai jau praeityje. Naujas gyventojas į Alfo namus atnešė džiaugsmo ir pokyčių. Suslėpti laidai, nauji pasivaikščiojimo įpročiai, kantrybės patikrinimas ir, aišku, daug naujų žinių bei atradimų.

– Kodėl pasirinkote karališkojo pudelio veislės šunį?

– Vaikystėje turėjau pudelį. Išliko ilgesys, nes buvo labai draugiškas ir artimas šeimos narys. Be to, tai vieni protingiausių pasaulio šunų. Kadangi esu pastabus detalėms, man svarbu, kad šis šuo nesišeria.

Estetiniai dalykai irgi ne paskutinėje vietoje – vien ką reiškia jo didinga eisena ir be galo mielas snukutis. Kalbant apie kirpimą, man labiau priimtinas meškos sportinis kirpimo stilius (aš jį taip pavadinau), o ne parodinio pudelio.

Daug kas gąsdino, kad pudelį reikia dažnai šukuoti. Bet 15–20 minučių kasdienio šukavimo yra malonumas, o ne prievolė. Savo keturkojui noriu skirti visą dėmesį, todėl stengiuosi, kad jį suptų geri specialistai: ar tai būtų veterinaras, ar dresuotojas, ar mitybos specialistas. Jei nusprendei turėti šunį, jis turi gauti visą meilę – ne tik paglostymu, bet ir visapusiška priežiūra.

– O kokia šuns vardo kilmė?

– Į šį klausimą atsako spalva – princas Haris. Tai susišaukia su jaunesniuoju Jungtinės Karalystės princu Harry. Bet tokiu princu, kuris buvo anksčiau, o ne po vedybų. Vardas lengvai ištariamas, o žodį „princas“ pridedu, kai noriu pajuokauti ir pabrėžti jo karališkąją veislę.

– Kokių yra panašumų tarp šeimininko ir šuns?

– Šis šuo, kaip ir aš, labai šeimyniškas, mėgsta bendrauti, būti įvykių centre, bet kartu moka leisti laiką vienas ir susigalvoti pramogų. Jis smalsus, nori džiuginti kitus, gali būti tiek su kitais šunimis, tiek su žmonėmis: ne tik rodydamas dėmesį pats, bet ir sulaukdamas jo iš kitų. Ir, aišku, jei pažiūrėsite į jo snukį, mes abu ilganosiai. Dar jis labai mėgsta degustuoti, kaip ir jo šeimininkas.

– Kokiomis aplinkybėmis šuo atsirado jūsų namuose ir kaip ruošėtės jo atvykimui?

– Viskas prasidėjo, kai beveik prieš metus ėmiausi ieškoti šuns socialiniuose tinkluose, klausinėjau pažįstamų, rašiau laiškus visiems Europos veislynams. Galiausiai radau veisėją Maskvoje. Hario tėvai yra daugkartiniai pasaulio čempionai, bet man tai nebuvo svarbu, aš tik norėjau žinoti, kad jis buvo veisiamas tinkamai ir ne bet kur.

Veislyne kaip tik buvo ruošiamasi vadai ir mane informavo, kad šuniukai turėtų būti metų pabaigoje. Tačiau realybė buvo tokia: liepos mėnesį man pranešė, kad liko vienas šuniukas iš senesnės vados, kuriam yra trys mėnesiai. Būtent toks, kokio aš noriu. Labai apsidžiaugiau, nes šuo atvyko 6 mėnesiais anksčiau, nei planavau. Man siuntė jo nuotraukas, vaizdo įrašus, ir aš tiesiog išsilydžiau.

Buvo sudėtinga, kai reikėjo laukti, kol jis vyko specialiu gyvūnų transportu iš Maskvos. Kadangi visą laiką pasienyje yra įvairiausių problemų, ta kelionė truko ilgiau nei pusę savaitės. Stresavau, prašiau, kad kasdien siųstų jo nuotraukas, kaip jam sekasi, kaip jį vedžioja, ir galiausiai išprašiau palydovinės navigacijos adreso, kad galėčiau šuniuko atvykimą stebėti pats.

Tris dienas iki jo atvykimo kasdien mačiau, kur jis yra. Ir labai jaudinausi, kad viskas būtų gerai. Bet atrodo, kad psichologinių problemų po šios kelionės nėra, nes nuo pirmos dienos jis žvalus ir linksmas.

– Kaip jums abiem sekėsi gludinti kampus?

– Viskas pavyko puikiai nuo pirmų dienų. Aišku, kasdien dirbame ir mokomės nepersekioti vienas kito. Dalyvaujame tiesioginių transliacijų internetu pamokose su veterinarais ir dresuotojais.

Man labiausiai nepatinka neišauklėti vaikai ir šunys, kai elgiasi kaip nori, o ne kaip reikia ar galima. Vienas svarbiausių dalykų yra šuns dresavimas, kad jis gerai elgtųsi namuose, gatvėje ir žinotų savo vietą. Mokėtų bendrauti su kitais šunimis ir žmonėmis.

Be to, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad šunys nėra žmonės, o mes dažnai jų elgesį ar poreikius tapatiname su savais (humanizuojame).

Kai kurie dalykai, kuriuos išgirdau iš dresuotojų, man buvo staigmena.

– Kas jus nustebino?

– Labai nustebino faktas apie pasisveikinimą ir atsisveikinimą grįžus ar išeinant iš namų. Mums atrodo, kad mes atsisveikiname su šuniuku ar džiaugiamės kartu grįžus, tačiau, dresuotojų teigimu, tai yra papildomos emocijos, kurios šuniui kelia tik daugiau streso. Šuo yra gaujos gyvūnas ir mes esame jo gauja, o kai prieš išeidami jį guodžiame, jam atrodo, kad mes lygiai taip pat nerimaujame.

Kai grįžtame ir šuniukas pernelyg įnirtingai džiaugiasi arba laksto tai prie guolio, tai prie lango, tai prie mūsų, galbūt norėdamas parodyti, kokius įspūdžius vienas patyrė (kažkur įsijungė signalizacija, paukščiukas čiulbėjo) ir kad jam buvo nejauku, mes irgi pradedame džiaugtis, taip užfiksuodami, kad džiaugiamės pagaliau sugrįžę ir patys. Tuomet kaskart mums išeinant šuns nerimas vis didėja.

Panašus pavyzdys ir dėl patalpų, kuriose paliekame šuniuką. Mums atrodo, kad jei paliksime atvirus visus namus, jis turės daug erdvės vaikščioti ir kuo nors užsiimti, kol mūsų nebus. Tačiau vėl vertiname per savo prizmę. Iš tiesų augintinis vaikščios ne ieškodamas veiklos, bet mūsų.

Kuo daugiau erdvės blaškytis ir ieškoti mūsų jis turės, tuo labiau kils nerimas, kad mūsų niekur neranda. Todėl šuo kur kas ramiau jausis paliktas mažesnėje patalpoje, mažiau blaškysis ir greičiau nurims. Šiuos patarimus išgirdau iš dresuotojų, ir tai tiktai bendros kelionės su Hariu pradžia.

– Ar reikėjo namuose ką nors keisti dėl to, kad juose atsirado keturkojis?

– O, taip. Mano namuose yra nemažai daiktų, filmavimo įrangos, daug laidų. Kiekvieną pirmadienį vyksta mano tiesioginė laida iš namų, ir vieną rytą pastebėjau, kad apkandžioti laidai, gerai, kad spėjome juos pakeisti.

Taip pat susukti visi kilimai, nes dar kartais kai kur namuose rasdavau balą. Pratinamės nieko neimti ir nevogti nuo virtuvės stalo ir spintelių. Aišku, užėjęs į namus iškart gali suprasti, kad juose gyvena šuo: daugelį kampų puošia šviečiantys, kramtomieji, žaidimams skirti kamuoliukai, žaisliniai mėsainiai ar lazdelės. Panašiai kaip įėjus į namus, kuriuose yra vaikų, – tai visada pastebėsi. Be to, striukės, palto ar sportinių kelnių kišenėse visada randu skanukų.

– Kaip pasikeitė šeimininko gyvenimas? Ko teko atsisakyti?

– Nedaug pasikeitė. Esu žmogus, kuris laikosi grafiko, – mano dienos, savaitės ar net mėnesiai yra sudėlioti, o šuo dar labiau viską sustatė į vietas. Anksčiau į lauką galėdavau neiti, nes neturėjau tam poreikio, o dabar jaučiu atsakomybę dažniau išeiti į parką, ilgiau pasivaikščioti su Hariu. Darbo susitikimai dažnai vyksta lauke su ausinukais.

O savaitgaliais būna toks scenarijus, kokį pats nusipieši ir kaip pripratini šunį. Aš jį mokau eiti į parką ne 7 ar 8 valandą ryto, kaip darbo dieną, bet apie 9 valandą. Tokiu būdu jis prisitaiko prie mano ritmo. Džiaugiuosi, kad galiu praleisti daugiau laiko lauke ir atrandu vietų, kur anksčiau neidavau.

Be to, pradėjau labiau vertinti vietas, kurios suderina šunų ir žmonių buvimą vienoje patalpoje. Žinoma, suprantu ir tuos, kurie to nederina, nes ne visur tai įmanoma. Ir manau, kad nėra didelė problema kartais šunį palikti namuose, duoti kam nors pasaugoti ir išeiti pabūti be jo. Jau dabar pildosi sąrašas žmonių, kurie man išvykus ar turint kokių nors neatidėliotinų reikalų norėtų pasirūpinti Hariu.

– Ką naujo apie save sužinojote laikydamas namuose augintinį?

– Kad turiu pakankamai daug kantrybės, kai kuriais momentais esu labai jautrus. Man visada buvo ne tas pat, ką pats valgau, lygiai taip pat yra ir dėl šuns. Skrupulingai renkuosi maistą sau, lygiai taip pat pagalvoju, ką duoti savo augintiniui. Stengiuosi mokytis iš profesionalų, kurie dirba šunų šėrimo srityje.

– Ar vaikystėje, be šuns, turėjote kitų augintinių?

– Be šuns, vardu Pūkis, dar auginau kakadu papūgėles, jas veisiau ir pardavinėjau, o už tuos pinigus pirkdavau plakiklius, virtuvės kombainus ir kitus dalykus. O vėliau laikėme katinus, bet esu didesnis šunų mylėtojas ir žinau, kaip veisti papūgėles.

– Nuo kada pradėjote domėtis šunų mityba?

– Prieš gerus metus, kai ėmiau dairytis keturkojo ir kilo idėja savo kulinarinėje laidoje turėti rubriką apie šunų ėdalą. Domėjausi, ar pasaulyje yra kas nors panašaus, pasirodo – ne.

Dresavimo metu sužinojau, kad šuo gali priprasti prie tam tikrų garsų ir jų nebegirdėti, todėl laidos metu leidžiami skirtingi garsai: kito šuns lojimas, durų skambutis, anties kvaksėjimas, barškučių skleidžiamas garsas ar panašiai. Šias trumpas laideles šunų augintojai gali žiūrėti kartu su keturkojais.

– Ką reikia žinoti apie šunų mitybą?

– Pirmiausia negalima duoti to, ką jūs valgote, ar berti visų likučių nuo stalo. Antra, vienareikšmiškai netinka jokie cukraus gaminiai ir saldumynai. Taip pat yra labai daug skirtingų nuomonių dėl pieno produktų. Aš pats duodu šiek tiek pieno ar varškės, bet jokiu būdu tuo nepiktnaudžiauju. Bet kuriuo atveju šuo yra vilkas ir jam reikia mėsos.

Aš esu už vadinamąją „raw“ – termiškai neapdoroto maisto – mitybą. Šuo turi gauti skirtingos mėsos ir skirtingų jos dalių. Svarbu nepamiršti ir įvairių daržovių, žinoma, vienas reikia sutrinti, kitas supjaustyti, dar kitų galima duoti pagraužti. Bet didžiąją dalį mitybos turi sudaryti mėsa ir jos gaminiai.

Tai nereiškia, kad duosime jautienos išpjovos ar aukščiausios rūšies mėsos. Kalbu apie kepenis, inkstus, kaulus. Mane labai įkvėpė laidų vedėja Agota, kuri jau daug metų dirba šunų mitybos srityje ir yra viena „raw“ mitybos ambasadorių. Ši jauna mergina turi žinių, užsidegimo ir noro pakeisti žmonių mąstymą. Ji tiesiog išprotėjusi dėl šunų.

– Ar jums šuniui sunkiau gaminti nei žmogui?

– Niekam nesunku gaminti, jei mėgsti šį procesą. Bet su šunimi yra kitaip. Gamindamas žmogui dažniausiai gali paragauti, ar viskas gerai. Su šunų ėdesiu taip neišeina, visi žali subproduktai ir mėsa nėra iš kvapiųjų elementų.

Ruošdamas ėdesį šuniui jo termiškai neapdoroju. Reikia nupirkti produktų, juos supjaustyti, sutrinti.

– Ar jaučiate žmonių susidomėjimą augintinių mityba?

– Yra žmonių, kurie nežiūri, ką patys valgo, todėl nereikia tikėtis, kad žiūrės, ką duoda šuniui. Aš savaitei į priekį apgalvoju, ką reikėtų turėti, apsiperku, visą tą maistą suskirstau porcijomis – jis keliauja į šaldiklį ir kiekvieną vakarą yra atšildomas.

Kartais galime šunis palepinti, pavyzdžiui, gimtadienio tortu ar sausainiais, kurių galima pasigaminti namuose.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.