Tragiškas šuns likimas Kūčių vakarą sukrėtė iki širdies gelmių: susiduria su žmonių žiaurumu kasdien

Ciniškas noras trumpam lyg žaislą išsinuomoti šunį, kurio vėliau atsikratys, ar žinia, kad augintinis mėtomas per langą. Su tokiu nežmogišku elgesiu susiduria gyvūnais besirūpinančios kaunietės. Jos keičia ir keturkojų, ir net savo gyvenimą.

L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
N.Kazakevičiūtė priglaudė du beglobius šunis – į vokiečių aviganį panašų mišrūną, kurio vardas Mano, ir mažylę Milką.<br>G.Bitvinsko nuotr.
N.Kazakevičiūtė priglaudė du beglobius šunis – į vokiečių aviganį panašų mišrūną, kurio vardas Mano, ir mažylę Milką.<br>G.Bitvinsko nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
L.Pauliukevičiūtė džiaugėsi priglaustų augintinių Bakso, Tuko ir Bimo meile. Mažiausiam Tukui, kurį ankstesni šeimininkai mėtydavo per langą, ieško namų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Dec 24, 2021, 7:15 PM

Kauno rajone gyvenanti Lina Pauliukevičiūtė džiaugiasi, kad sugebėjo užauginti ne tik savo, bet ir du iš vaikų globos namų paimtus vaikus, o būdama 40-ies ryžosi pakeisti ir savo gyvenimą.

Pradėjusi dirbti gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“ ji jau šeštus metus skuba padėti kankinamiems ir nereikalingais tapusiems šunims, pulkas priglaustų keturkojų laksto ir jos namuose.

L.Pauliukevičiūtė ir kitos kaunietės, besirūpinančios benamiais šunimis, pastebėjo, kad keturkojų padėtis ypač pablogėjo per karantiną, ir situacija kol kas negerėja. Tačiau būna ir šviesių akimirkų.

Užaugino tris vaikus

45 metų L.Pauliukevičiūtė pasakojo, kad visada mylėjo šunis ir namuose keturkojai visada gyveno. Ji pati 10 metų dirbo įmonėje, kuri gamino keraminius suvenyrus. Vėliau dar beveik dešimtmetį darbavosi keliose picerijose, kepė picas ir priimdavo užsakymus.

Moteris su sutuoktiniu augino dukrą Emą. Žinojo, kad vyro sesuo turi du vaikus, kurie atsidūrė Kauno vaikų globos namuose. Kai jų motina mirė, Laurai buvo 11, o Jonui – 13 metų.

„Mano dukra yra jų bendraamžė. Supratau, kad vaikus reikia gelbėti, nenorėjau, kad jie nueitų šunkeliais. Todėl abu ėmėme globoti. Dabar jiems 22 ir 24 metai, abu, kaip ir Ema, gyvena užsienyje, turi darbus. Tikiuosi, kad ir toliau neišklys iš gero kelio.

Man labai džiugu, kad kai vaikai grįžta į Lietuvą, pirmiausia atlekia pas mane, į tikrus namus“, – pasakojo L.Pauliukevičiūtė.

Nutarė pakeisti gyvenimą

Kai vaikai paaugo ir Linai sukako 40 metų, moteris nusprendė, kad metas ir jai pačiai imtis tos veiklos, kuri labiausiai prie širdies. Ji savanoriavo šunų prieglaudoje „Penkta koja“, padėdavo prižiūrėti ir vedžioti šunis. Todėl vieną dieną pasisiūlė, kad galėtų čia ir dirbti.

Moteris lankė gyvūnų priežiūros, dresūros kursus, įgijo reikiamą kvalifikaciją ir dabar tris dienas per savaitę dirba prieglaudoje, vedžioja šunis, valo jų voljerus, atlieka visus kitus darbus.

Kitomis dienomis ji lekia ten, kur reikia pagalbos, paima benamiais likusius ar šeimininkų nemylimus, kankinamus keturkojus. Kai kuriuos skuba nuvežti pas veterinarijos gydytojus. Moteris kviečiama į įvairius Lietuvos regionus.

Vieni šunys patenka į prieglaudą, jų šiuo metu yra 250, kitus laikinai priglaudžia globėjai, kurie gyvūnams ieško nuolatinių namų.

Kūčių vakaras buvo liūdnas

L.Pauliukevičiūtė pasakojo, kad matė daug tragiškų šunų likimų. Bet vienas jai ypač įstrigo.

Užpernai per Kūčias buvo gautas pranešimas, kad vienoje sodyboje paliktas šuo guli baloje apimtas traukulių. Kai nuvyko, paaiškėjo, kad gyvūnas buvo apnuodytas. Išgelbėti jo nepavyko. Tada moteris verkė.

Kitą kartą daugiabutyje gyvenę žmonės pranešė, kad girdi, jog viename bute loja šuo, bet niekada nemato, kad to būsto šeimininkės jį vedžiotų lauke.

„Drauge su policijos pareigūnais patekus į butą paaiškėjo, kad dvi moterys laiko šunį, kuris nuolat būna pririštas prie radiatoriaus. Dėl to jis nupliko. Moterys tvirtino, kad pinigų šuns gydymui neturi, o vesti tokį negražų augintinį į kiemą joms gėda“, – graudžią istoriją prisiminė L.Pauliukevičiūtė.

Šis šuo buvo paimtas, veterinarijos gydytojas jį išgydė ir keturkojis rado naujus namus.

Randa gaujas apleistų šunų

Neretai būna, kad asocialiai kaimuose ar vienkiemiuose gyvenantys žmonės savo augintiniais nesirūpina, jų nekastruoja, todėl kiemuose laksto ir po 20 ar 30 įvairaus amžiaus alkanų ir purvinų, žmonių bijančių ir dėl to agresyvių šunų, gyvenančių baisiomis sąlygomis.

„Tokiais gyventojais paprastai skundžiasi kaimynai, o seniūnai įkalba žmones šunis atiduoti mums. Tačiau kai atvykstame, tikina, kad gyvūnus myli, nors jų dubenyse seniai nėra nei vandens, nei ėdalo“, – pasakojo L.Pauliukevičiūtė.

Būna, kad vieniši seni žmonės miršta ir šunys paliekami likimo valiai, jų niekas nenori – taip gyvūnai patenka į prieglaudą.

„Labai pikta būna, kai žmonės emigruoja ir palieka prie namų ar malkinės pririštus šunis niekam apie tai nepranešę“, – kalbėjo L.Pauliukevičiūtė.

Padėti vyksta ir naktimis

Nors skriaudžiamų ar likimo valiai paliktų, išmestų gyvūnų daug, nestinga ir geros širdies žmonių.

L.Pauliukevičiūtė pasakojo, kad dažnai jai ir kitiems kolegoms padeda paštininkai. Jie vaikšto po namus, mato, kas ir kaip gyvena. Jei pastebi, kad gyvūnai neprižiūrimi, alkani, jiems reikia pagalbos, visada apie tai praneša. Ypač moteris gyrė pakaunėje, Babtuose, ir šio miestelio apylinkėse dirbančius pašto darbuotojus.

Taip pat yra žmonių, kurie sutinka keturkojus nemokamai vežti kelis šimtus kilometrų į įvairius šalies miestus, į prieglaudas arba pas laikinus globėjus.

Pati L.Pauliukevičiūtė prisipažino, kad neretai tenka vykti gelbėti keturkojų ir naktį, nors buvo suplanavusi eiti į koncertą, ar net kai vyksta jos šeimos šventės – stojasi iš už stalo ir vėlų vakarą lekia į pagalbą. Tuo, kad jos sulauks bet kuriuo paros metu, įsitikino ne vienas, kuris kreipėsi pagalbos į šią moterį.

Benamių geidžia skandinavai

Pastaruosius keletą metų benamiais šunimis labai domisi skandinavai. Vien per praėjusį mėnesį į Suomiją bei Švediją iškeliavo trys dešimtys beglobių.

„Šiose šalyse gyvūnų prieglaudų nėra. Žmonės galėtų įsigyti veislinių šunų, bet nori padaryti gerą darbą ir domisi mūsų beglobiais. Mes parengiame visus dokumentus, šunys būna paskiepyti.

Būsimi šeimininkai nori žinoti, kaip kuris nors konkretus šuo elgiasi su vaikais, reaguoja į kitus šunis ar kates, kokių įpročių turi. Todėl savo globotinius filmuojame, pasakojame apie juos. Kai visa informacija būna surinkta, šunys išvežami pas naujus šeimininkus“, – pasakojo L.Pauliukevičiūtė.

Taip pat benamius keturkojus paima ir lietuviai, gyvenantys įvairiose užsienio šalyse. Neseniai šunys išvežti į Ispaniją, Nyderlandus.

„Nemažai emigravusių žmonių, pamatę, kaip kitose šalyse elgiamasi su šunimis, kaip jie mylimi, laukiami įvairiose užeigose, kaip vyksta šunų ir jų šeimininkų šventės, suvokia, kad keturkojai yra tikri draugai, ir patys su jais taip nori elgtis.

Todėl ir lietuvių požiūris į gyvūnus keičiasi“, – džiaugėsi L.Pauliukevičiūtė.

Moteris sulaukia ir emigrantų skambučių. Žmonės pasakoja, jog jų tėvai ar seneliai augina šunis, bet įtaria, kad jie gali būti prastai prižiūrimi. Todėl prašo nuvykti, patikrinti, kaip yra iš tiesų. Neretai būna, kad šunys tikrai neprižiūrimi.

Neturi būti staigmena

L.Pauliukevičiūtė pastebėjo, kad Kaune ar kituose didžiuosiuose miestuose situacija gerėja – kankinamų ar išmetamų šunų mažiau. Tačiau kaimuose su keturkojais vis dar dažnai elgiamasi žiauriai.

Reikėtų, kad žmonės, jei nenori, kad keturkojai atsivestų palikuonių, nes jų neturi galimybių ar noro prižiūrėti, šunis kastruotų.

„Mes siūlome šias paslaugas tiems, kurie neturi pinigų. Dalis tuo pasinaudoja, nors įtariame, kad sumokėti galėtų ir patys. Bet daugybei žmonių tai visai nerūpi ir dėl to apmaudu“, – kalbėjo šunų globėja.

L.Pauliukevičiūtė taip pat įsitikinusi, kad šunų jokiu būdu negalima dovanoti, ypač jei apie tai būsimi šeimininkai net nežino.

„Didelė klaida būna, kai vaikai nori padovanoti jauną šuniuką tėvams ar seneliams. Jie su energingais jaunais šunimis nesusitvarko, neturi jėgų, kurias reikia skirti augančiam šuniui, dėl to ir vieni, ir kiti tik kenčia“, – sakė L.Pauliukevičiūtė.

Nepaisant liūdnų nutikimų, didžiausia dovana moteriai yra, kai mato, kad buvęs benamis ar skriaustas šuo atrado namus, tapo mylimas ir net socialinių tinklų žvaigžde.

„Domimės, kaip sekasi augintiniams ir naujiesiems jų šeimininkams. Dažnai gauname nuotraukų, kur matyti, kad visi laimingi. Smagu, kad jauti, jog pakeitei ir gyvūnų, ir žmonių gyvenimą“, – atviravo L.Pauliukevičiūtė.

Mažylį mėtydavo per langą

Šiuo metu L.Pauliukevičiūtės namuose laksto visas pulkas keturkojų. 11 metų labradorų veislės šunį pažįstami žmonės ketino užmigdyti, todėl moteris jį priglaudė ir dabar šuo meiliai glaustosi prie šeimininkės, džiaugiasi net nepažįstamu žmonių dėmesiu. Čia pat sukasi ir Lota, kurią moteriai paliko močiutė.

Į šunų prieglaudą prieš 7 metus pateko mišrūnas Bimas, jį L.Pauliukevičiūtė taip pat parsivežė į savo namus. Šuo buvo bailus, su juo reikėjo užsiimti, dresuoti, kad priprastų prie žmonių.

Dar vienas mišrūnas Arčis taip pat buvo niekam nereikalingas, tad pavergė L.Pauliukevičiūtės širdį.

O Uotis priklydo pas moters seserį, bet ji emigravo, todėl keturkojis papildė linksmą Linos augintinių būrį.

Lauke gyvena ir vokiečių aviganių veislės kalė Bagyra. Anksčiau ji turėjo šeimininką, bet vyras ją paliko uždarytą voljere, o pats emigravo apie šunį niekam nieko nepasakęs. Dar vieną augintinį jauną mišrūną Tuką teko paimti iš jį skriaudusių žmonių. Jis buvo žiauriai baudžiamas už tai, kad priteršdavo netinkamoje vietoje, net buvo mėtomas per langą. Baimės keturkojis turi iki šiol, bet ją numalšinti įmanoma gražiai su juo bendraujant ir dresuojant. Mielam jaunam juodam-baltam šuniukui ieškoma šeimininkų.

L.Pauliukevičiūtė prasitarė, kad jos motina vis kartodavo, jog pirmiausia reikia gelbėti ne gyvūnus, o žmones. Dabar moteris džiaugiasi, kad padėjo užaugti ir priglaustiems vaikams, ir gelbėja daugybės gyvūnų gyvybę.

Tik veislinio neužteko

O kaunietė Neda Kazakevičiūtė pasakojo, kad vaikystėje norėjo turėti šunį, bet neleido tėvai. Kai užaugo, ji tapo kinologe ir prieš 5 metus iš Lenkijos veislyno parsivežė retos – ispanų Alano veislės – šunį Kailą. Šie šunys dėl savo išvaizdos dar vadinami ispanų buldogais.

Prieš trejus metus moteris pradėjo savanoriauti šunų prieglaudoje ir ten pamatė į vokiečių aviganį panašų mišrūną, kurio viena akis ruda, kita – su baltu obuoliu ir juoda rainele. Jis blogai ėdė, turėjo problemų dėl virškinimo. Šuniui moteris suteikė Mano vardą ir jis tapo šeimos nariu.

Dar vieną mažą gelsvo kailio kalytę gyvūnų prieglaudos savanoriai rado viename vienkiemyje, ji gyveno baisiame šiukšlyne. Milka taip pat tapo N.Kazakevičiūtės augintine.

Moteris sakė, kad patinėliai pasipeša, todėl ji visus tris šunis stengiasi mylėti vienodai, visiems vienu metu duoda ir žaislų, ir skanėstų, visi drauge su šeimininke vaikšto ir lauke.

Norėjo net išsinuomoti

N.Kazakevičiūtė pastebėjo, kad karantinas turėjo įtakos šunų gyvenimui – jis pablogėjo. Dalis šeimininkų šunų tuo periodu nebekastravo ir atsirado daugybė mažų, bet nereikalingų keturkojų, kuriuos žmonės išmeta arba bando nužudyti.

Taip pat paaiškėjo, kad klesti nelegalūs veislynai, kuriuose auga daugybė neprižiūrimų šunų.

„Dar viena nauja tendencija – buvo prašančių šunis išnuomoti pusmečiui. Žmonės sakė, kad su vaikais sėdi namuose, veikti nėra ką, todėl šunelis pralinksmintų. Bet kai vėliau vėl eis į darbus ir mokyklas, augintinio nebereikės.

Tikiuosi, kad tokių, kurie šunis nuomotų, neatsirado ir neatsiras“, – vylėsi N.Kazakevičiūtė.

Visuotinis gyvūnų ženklinimas nevyksta

Jurgita Gustaitienė, Gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ vadovė:

„Situacija dėl benamių šunų labai pagerėjusi. Prieš 15 ar 10 metų galėjome matyti gatvėmis lakstančius pulkus ar pavienius benamius šunis, o dabar tokių beveik nebėra. Jie patenka į prieglaudas. Tokių Kaune kasdien būna bent po kelis.

Blogesnė situacija dėl neprižiūrimų, skriaudžiamų keturkojų. Kontroliuoti, kiek ir kas šunų laiko, sudėtinga. Nors gyventojai privalo ženklinti augintinius ir tokiu būdu statistika būtų aiškesnė, visuotinis ženklinimas nevyksta.

Augintinius dažniau linkę ženklinti jauni žmonės. Vyresni ir socialiai remtini gyventojai to daryti nenori. Blogai, kad kol kas tokiems žmonėms kompensacijos už gyvūnų ženklinimą neskiriamos, nors ir buvo žadama.

Vis dėlto vis daugiau žmonių nori priglausti augintinius. 2020 metais naujus namus radome 2200 šunų. Manau, kad šiemet jų bus panašus skaičius.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.