Du iš jų Lietuvoje itin retų veislių. Palyginti dar jauni gražuoliai augintiniai jau yra Lietuvos jaunimo ir Lietuvos čempionai, o neseniai tapo ir Latvijos čempionais. Ką tik iš Latvijos šunų parodos sugrįžusią Loretą TRAINAVIČIENĘ, Alytaus miesto bendruomenės centro direktorę, kalbina Aldona KUDZIENĖ.
– Jūsų namų kieme visada buvo šunų. Kokių veislių keturkojus auginate dabar?
– Nuo vaikystės nepamenu savęs be šunų. Visą laiką namuose augo vokiečių aviganiai, o šiuo metu be vokiečių aviganio Frico dar turime medžioklinių šunų – Overnės braką Peek-a-Pijou bei Šv. Huberto skalikę Bacardi Black, kitaip dar žinomą kaip bladhaundas.
Šios veislės Lietuvoje yra itin retos, tiek Overnės brakų, tiek bladhaundų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
– Ar sunku paruošti čempionus? Ar labai griežtas tokių šunų gyvenimas?
– Šunis auginame ne dėl čempiono titulų, o dėl to, kad juos mylime, tai yra mūsų šeimos nariai, puikiai sutariantys su trimis mūsų vaikais. Augintinių specialiai neruošiame, dalyvavimas parodose greičiau yra pomėgis.
Kažkada vienas geras draugas yra pasakęs – pabandyk vieną kartą sudalyvauti šunų parodoje ir užsikrėsi visam gyvenimui. Iš tikrųjų smagu dalyvauti, gauti kompetentingų teisėjų įvertinimus, sulaukti komplimentų, pamatyti kitus šunis. Šunys gyvena savo gyvenimą ir dalyvavimas parodose jiems yra tiesiog dar vienas smagus nuotykis.
Tiesa, su Bacardi prieš kiekvieną parodą tenka pasitreniruoti, nes bladhaundai garsėja savo nepriklausomu charakteriu ir užsispyrimu. Ir jeigu parodos dieną jai bus bloga nuotaika – joks pasiruošimas nepadės. Laimė, kad teisėjai tą žino, todėl labai griežtai neteisia, atleidžia klaidas, taiko lengvesnius reikalavimus negu kitų veislių šunims.
– Be Lietuvos šunų čempionatų, kur Jums dar teko dalyvauti su augintiniais? Kokių pasiekimų kraitį jie jau sukrovę?
– Praeitą savaitgalį grįžome iš parodos Latvijoje, kurios metu tapome Latvijos čempionais. Turime norų dalyvauti ir parodose Estijoje, Lenkijoje, galbūt kitąmet Danijoje vyksiančioje Europos šunų parodoje ar Šveicarijoje – pasaulinėje šunų parodoje.
Mūsų šunys dar jauni, ir, kaip minėjau, auginami ne dėl čempionų titulų. Todėl kraitis gan kuklus – abu yra Lietuvos jaunimo čempionai ir Lietuvos čempionai, taip pat Latvijos čempionai.
– Sakote, kad šunis auginate ne tik dėl mylimo pomėgio – varžybų, konkursų. Tada kas svarbiau?
– Kadangi tai medžiokliniai šunys, daugiau laiko praleidžiame tobulindami jų prigimtinius instinktus. Peek-a-Pijou yra paukštšunis, jam kiekvieną dieną būtina nulėkti ilgas distancijas iki 5–10 kilometrų. Taip pat jis yra mokomas dalyvauti paukščių medžioklėse.
Bacardi yra kraujasekė, aptikusi įdomų pėdsaką ji gali nubėgti ne vieną kilometrą, todėl stengiamės tobulinti šį jos įgūdį, dalyvaujame kraujasekystės mokymuose.
Kadangi labai myliu šunis, dalyvauju Alytaus šunų mylėtojų klubo „Bosko“ veikloje. Klubas vienija šunų mylėtojus, organizuoja įvairias edukacijas, mokymus, parodas, varžybas, leidžia klubo nariams tobulėti.
– Ar jūsų augintiniai yra patekę į juokingas ar keblias situacijas?
– Visas išdaigas namuose kuria ir vykdo bladhaundas Bacardi. Ji apsigimusi vagilė, todėl visa šeima išmoko laikytis tvarkos ir visi daiktai turi savo vietas, nieko negalima palikti be priežiūros.
Bacardi yra sugraužusi ne vieną porą batų, šlepečių, pirštinių, jaučia didelę silpnybę virtuvės šluostėms ir kempinėms.
Peek-a-Pijou palengvina jai darbą, nes išmoko atidaryti duris, todėl visos kambarių durys yra su užraktais. Bacardi labai mėgsta šviežias vyšnias, todėl kai tik jos sode sunoksta, turime kuo skubiau nuskinti, kitaip nuo apatinių šakų būna nurenkamos. O vyšnios gyvūnams yra pavojingos, nes kauliukuose yra cianido, kuriuo galima apsinuodyti.
Iš tikrųjų tai nuostabūs šunys, kuriems atleidžiamos visos smulkios išdaigos, jie puikiai sutaria su dviem namuose gyvenančiais katinais. Kartais šie šunims parodo jų vietą ir leidžia suprasti, kad namuose karaliai yra katinai, o ne šunys.
Ir dar yra posakis, kad ne bladhaundas gyvena pas šeimininką, o šeimininkas gyvena pas bladhaundą. Ir tai – tikra tiesa.
