„Lėlės“ teatro vadovas Vilmantas Juškėnas niekada nepamirš savo vadovavimo pradžios: įžengęs į kabinetą jis pirmiausia išvydo knygą apie piranijų priežiūrą – jau 24 metus teatre gyvenančią piraniją čia įkurdino ankstesnis teatro vadovas Juozas Marcinkevičius.

Plėšria žuvimi laikoma piranija jau yra tapusi „Lėlės“ teatro simboliu.

Vadovauti teatrui ėmęs V.Juškėnas perėmė ir visus rūpesčius, susijusius su piranijos priežiūra.

„Lėlės“ teatro vadovas jau ketverius metus rūpinasi ne tik Onute pavadintos piranijos maitinimu, būstu bei gera savijauta, bet ir gina ją nuo tų, kurie ją vadina plėšria ar pavojinga vaikams.

[[ge:lrytas:lrytas:22820031]][[ge:lrytas:lrytas:681306]]

Taip pat jautriai reaguoja į svarstymus, kad gyventi laisvėje kur nors Baltijos jūroje jų piranijai galbūt būtų geriau. Jis ragina pirmiausia įsitikinti, ar piranija nori gyventi kur nors kitur, o jau tuomet ginti jos teises.

Onutė yra inventorizuota

Baltijos jūroje šiai Pietų Amerikos žuviai gyventi per šalta, o akvariumų žuvis išleisti į vandens telkinius Lietuvoje uždrausta.

Piranija Onutė yra inventorizuota ir priskirta teatro papuošimų kategorijai. Bet tikrai ne viskas, kas apie ją pasakojama, yra tiesa.

Onutė yra ne piranija, o piranijoms gimininga kolosoma. Iš pradžių ant akvariumo „Lėlės“ teatre taip ir buvo užrašyta: Colossoma bidens. Tai vaisiais bei vabzdžiais mintanti Pietų Amerikos upių gyventoja, akvariumistų itin vertinama dėl atsparumo ligoms.

Kodėl dingo senasis užrašas ir kaip vabzdžiais bei vaisiais mintanti kolosoma virto plėšriąja piranija, niekas nebeprisimena. Gal piranija labiau tiko prie lėlių teatro įvaizdžio?

Toliau tekste ši žuvis bus vadinama taip, kaip ją vadina Vilniaus lėlininkai.

Tapo teatro simboliu

600 litrų talpos akvariume gyvenanti piranija yra teatro simbolis. Ji primena, kad teatras „Lėlė“ – labai specifinė vieta, kur visada reikia būti pasitempus.

„Lėlių teatras visuomenėje labai dažnai vertinamas menkinamai, kaip teatras vaikams, ir todėl nelabai svarbus. Bet spektakliai, kurie čia buvo statomi, ypač Vitalijaus Mazūro laikais, skaudžiai įkąsdavo sovietiniams ideologams. Šis teatras buvo kuriamas be rožinių akinių.

[[ge:lrytas:lrytas:29519185]]

Kiek man žinoma, vaikai žiūrėdami čia spektaklius kartais ir paverkdavo“, – prisiminė V.Juškėnas.

Piranija V.Juškėnui yra ir tarpusavio santykių teatre simbolis. Juk visais laikais lėlininkų santykių spalvos čia būdavo ryškesnės, o humoro jausmas labai savotiškas. „Tai mums padeda ieškoti kitokio santykio su visiems žinomomis pasakomis ir jas interpretuoti“, – džiaugėsi jis.

Rudenį „Lėlės“ teatras minėjo 65 metų sukaktį ir ta proga gavo rožinių atvirukų su saldžiais linkėjimais. „Piranija padeda atsikratyti įspūdžio, kad čia dirba žmonės, kuriems tokios saldybės patinka“, – juokėsi V.Juškėnas.

Vežiodavo avinėlį

Lėlių teatro direktorius siūlo prisiminti, kad visais laikais vaidinimai su lėlėmis būdavo susiję su gyvūnais.

Vaidindami gatvėje ar mugėje aktoriai neretai nešiodavosi ir papūgą, jūrų kiaulytę ar beždžionėlę.

O kai „Lėlės“ teatre buvo rodomas V.Mazūro spektaklis „Privati valda“ pagal Marcelijaus Martinaičio „Avinėlio teismą“, į kiekvieną vaidinimą būdavo atvežamas gyvas avinėlis.

Avinėlį vežiodavo iš privataus ūkio net nuo Kauno ir gyvūnas ne visada elgdavosi taip, kaip geriausia spektakliui.

Spėjama, kad „Lėlės“ teatre gyvenančiai piranijai turėtų būti daugiau nei 30 metų, nors V.Juškėno turimoje knygoje apie piranijas nurodyta, jog kai kurios dekoratyvinės piranijų rūšys gyvena ne ilgiau nei trisdešimt metų.

Tačiau žuvis, kurią išvydo „Sostinės“ žurnalistai buvusioje teatro kavinėje, tikrai nebuvo panaši į paskutines dienas gyvenantį padarą, susiruošusį į dausas.

Ji labai įdėmiai stebėjo žurnalistų pokalbį su lėlių teatro vadovu V.Juškėnu, noriai pozavo fotografui ir vikriai sukiojosi lydėdama žvilgsniu pro ją praeinančius teatro darbuotojus.

[[ge:lrytas:lrytas:29519174]]

Labai mėgsta vaikus

Pasakojama, kad piranija Onutė labai mėgsta vaikus. Kai teatre rodomas spektaklis ir į kavinę užsuka vaikai, piranija atplaukia prie stiklo su jais pabendrauti.

V.Juškėnas pasakojo, kad piranija atkuto, kai buvo pradėta šerti sumaltų jaučių širdžių ir špinatų kotletais.

Tikinama, kad nuo šviežios mėsos piranijai net išdygo dantys, o tai sukėlė papildomų problemų.

Esą dabar ji lengvai perkanda vamzdelius, kuriais į akvariumo vandenį patenka deguonis. Tuomet vamzdelį tenka keisti, o jo kaina – 20–30 eurų.

Šiuo metu teatras atsisakė privačių akvariumų priežiūros firmų darbuotojų paslaugų ir akvariumą prižiūri patys teatro darbuotojai.

Stambiausia šalies piranija

Pasak Teatro sąjungos pirmininko J.Marcinkevičiaus, teatre piranija apsigyveno 1999-aisiais. Jai buvo septyneri.

Tuo metu J.Marcinkevičius buvo „Lėlės“ teatro vadovas ir pamena kiekvieną smulkmeną.

J.Marcinkevičius neabejoja, kad lėlių teatre gyvenanti piranija yra stambiausia Lietuvoje.

Jis bandė ją užregistruoti Lietuvos rekordų knygoje, tačiau išgirdo, kad su žuvimis susijusius rekordus registruoti labai sudėtinga ir šiuo metu tokių rekordų agentūra neregistruoja.

Bet jei registruotų, pirmiausia reikėtų turėti kilmės dokumentus, kur būtų nurodyta žuvies rūšis bei porūšis. Bet ir tuomet įrodyti, kad tai ta pati žuvis, būtų sudėtinga.

Vis dėlto tuometinis teatro vadovas žuvį pasvėrė, išmatavo ir duomenis įkėlė į socialinius tinklus. Jis paragino atsiliepti tuos, kurie turi didesnę nei 64 centimetrai ir sunkesnę nei 8 kilogramai 200 gramų piraniją. Tokių neatsirado.

Piranijos Onutės gyvenimas lėlių teatre prasidėjo nuožmiai kovojant dėl išlikimo.

Iš pradžių į akvariumą buvo paleistos 6 piranijos. Į lėlių teatrą su visu akvariumu jas atnešė akvariumistas Dainius Vilkišius.

Po tarptautinės parodos „Litexpo“ parodų rūmuose liko piranijų ir akvariumistas nutarė jas padovanoti „Lėlės“ teatrui.

Ar J.Marcinkevičiui nesukėlė dvejonių, kad teatre, kur rodomi spektakliai vaikams, plėšriai žuviai ne vieta?

Teatro vadovo abejones išsklaidė paaiškinimas, kad tai – akvariumams skirta piranijų rūšis. „Jei šių piranijų nemaitinsi mėnesį ir į akvariumą, kur jos plaukioja, įkiši kruviną ranką, gal ir kils pavojus, kad į tą ranką kuri nors įkąs“, – tikino D.Vilkišius.

Todėl lėlių teatro direktorius pirmiausia pasirūpino, kad ne piranijos vaikams, o vaikai piranijoms nekeltų pavojaus – nemėtytų pinigų į piranijų akvariumą. Esą visos žuvų ligos šiuo metu plinta per pinigus.

Stiklinį akvariumą lėlių teatro meistrai apkalė medinėmis lentomis. Su tokia apdaila nei pinigų mėtyti, nei įkišti rankos ar piršto į akvariumą nebuvo įmanoma.

Žuvų kova buvo nuožmi

Visos šešios lėlių teatro piranijos turėjo vardus. Teatro aktorės pasitarusios nutarė visas piranijas pavadinti savo vardais. Taip žuvys įgijo dar daugiau gerbėjų.

Gavusios vardus piranijos nebuvo labai draugiškos. Teatro darbuotojai pastebėjo, kad piranijos išsirenka kurią vieną ir ratais suka aplink.

Taip ją nukamuodavo. Lėlininkai bandydavo nelaimėlę atskirti – savaitę laikydavo atskirai. Bet dažniausiai po ilgesnių švenčių grįžę į teatrą rasdavo tokią stipriųjų piranijų nukankintą auką be gyvybės požymių.

Prieš 15 metų nuožmi piranijų kova lėlių teatre pasibaigė: liko tik piranija Onutė.

J.Marcinkevičius pabrėžė, kad nė viena piranija nebuvo išmesta į šiukšlių dėžę, – nugaišusi būdavo nunešama į Užupio kavinę ir iš ten nuleidžiama į Vilnios vandenis.

[[ge:lrytas:lrytas:29519177]]

Nuo mėsos paraudonuodavo

Šerti piranijas nebuvo vargas. Kartą per savaitę J.Marcinkevičius pats eidavo į Halės turgų, pirkdavo 200 gramų jautienos, supjaustydavo ją į smulkius gabalėlius ir šerdavo žuvis.

Kartą per savaitę duodavo granulių su žuvims skirtu pašaru ir visais joms reikalingais mineralais bei vitaminais. Granulės kainavo 30 eurų mėnesiui.

J.Marcinkevičius tikina, kad užvalgiusios mėsos piranijos net pakeisdavo spalvą – jų papilvės nusidažydavo raudonai.

J.Marcinkevičiaus nuomone, piranija tikrai verta tų pinigų, kurie išleidžiami jai prižiūrėti.

Prajuokino specialistą

Akvariumistas D.Vilkišius ilgai ir nuoširdžiai juokėsi išgirdęs, ką „Sostinei“ papasakojo lėlių teatre apie piraniją.

„Jei tai ta pati piranija, kurią aš padovanojau lėlių teatrui prieš 24 metus, tai ji su amžiumi nebūna vikresnė. Juo labiau jai negali išdygti dantys. Cha cha! Tikrai negalėjo taip būti.

Piranijos yra plėšrios, bet pačios niekada nepuola, tik plaukia tolyn ir slepiasi.

Piranijos nėra labai populiarios Vilniuje, nes blogai sugyvena su kitomis žuvimis. Kai turėjau parduotuvę, per metus parduodavau 10–20 piranijų“, – sakė akvariumistas.

Piranija Onutė tapo Vilniaus teatro simboliu: žuvies dydis stebina