Jeigu jūsų terapiniai šunys dovanoja žmonėms džiaugsmą ir padeda sveikti, kodėl negalėčiau ką nors padovanoti ir aš, nusprendė viename iš sostinės gyvūnų baseinų dirbanti šunų plaukimo trenerė Orinta Baranauskaitė. Net dvi dienas ji „mirko“ baseine ir neatrodė pavargusi: „Esu dėkinga ir laiminga, kad galėjau susipažinti su terapiniais šunimis! Tai buvo viena mano svajonių. Žinau, kokį nelengvą, bet labai reikalingą darbą jūsų šunys atlieka, o plaukimas šiltame vandenyje jiems turėjo būti ne tik malonus, bet ir naudingas. Jūsų šunys nuostabūs! Nei vienas apsilankiusiųjų nebijojo vandens ir netgi, galiu drąsiai teigti, jie yra puikūs plaukikai!“.
Kiekvienam terapiniam šuniui buvo skirta plaukimo valanda. Be abejo, į tą laiką dar įėjo pasirengimas, pokalbis su šuns šeimininku, konsultacijos, kailio džiovinimas.
Pasak Orintos, hidroterapijos procedūros būna tiek reabilitacinio pobūdžio, tiek šuns fiziniam aktyvumui stiprinti, bet gali būti ir smagi pramoga. Ji pabrėžia, kad maždaug 90 proc. keturkojų baseino lankytojų būna po įvairių traumų ar operacijų. Užsiėmimai vandenyje jiems padeda stiprinti raumenis. Judant vandenyje, sąnariams bei kaulams tenka mažesnė apkrova.
„Taip pat plaukimą rekomenduojame šunims, kuriuos vargina artritas, displazija ar kitos sąnarių ligos. Gaila, bet kartais plaukimas belieka vieninteliu sveiku būdu palaikyti šuns fizinį aktyvumą ir raumenų jėgą – vandenyje šuo juda lengviau, nebejaučia skausmų, vėl atgauna kūno lankstumą, tampa ištvermingesnis“, – savo patirtimi dalijosi jau dvejus metus šunų baseine dirbanti specialistė.
„Su Orinta šunys buvo laimingi. Ji moka padrąsinti, paskatinti, „nuskaito“ šuns kūno kalbą. Maniškiai gana greit „perkando sistemą“: dvi minutės plaukimo, dvi poilsio, – įspūdžiais iš baseino dalijosi Veslava Citovič – Rul. – Ne šiaip buvo taškomasi baseine, o plaukta tikslingai. Aiški struktūra, tai iš šuns reikalauja pastangų. Hulu jau po kelių ratukų pradėjo gudrauti – „nukirtinėti“ kampus ir plaukti link poilsio zonos. O Monai, kaip tikrai retriverei, kaip tik sunku buvo užsibūti poilsio zonoje, ji vis veržėsi į platesnius vandenis. Trenerė į viską atsižvelgė, jai rūpi šunų poreikiai, tad visi buvo patenkinti ir maloniai pavargę. Visi žino, kad pavargęs šuo lygu laimingas šuo“.
Prieš penkerius metus Vilniaus kolegijoje baigusi veterinarijos studijas, Orinta Baranauskaitė vis labiau ėmė domėtis gyvūnų augintinių sveikatinimu, gyvūnų reabilitacija. Lietuvoje šios srities studijų nėra, todėl mergina įstojo į Vilniaus universitetą, pasirinkdama žmonių kineziterapijos studijas ir jas jau baigė. „Lipdžiau dvi specialybes į vieną“, – šypsosi jaunoji specialistė ir neslepia dar vienos svajonės – išvažiuoti į užsienį, kad, dar šiek tiek pasimokiusi, galėtų vadinti save gyvūnų kineziterapeute.
