Žmogiškoji karo Ukrainoje kaina yra plačiai aptarta. Tačiau Rusijos invazija daro poveikį ir šalies augintiniams – ir šis poveikis pasirodė esąs netikėtas.
Gruodį žurnale „Evolutionary Applications“ paskelbtame tyrime mokslininkų grupė nustatė, kad karas Ukrainoje per itin trumpą laiką pakeitė šunis: buvę naminiai augintiniai pradėjo panašėti į laukinėje gamtoje gyvenančius šunis.
Mokslininkai surinko duomenis apie 763 šunis iš devynių Ukrainos regionų. Tyrėjai bendradarbiavo su gyvūnų prieglaudomis, o veterinarai ir savanoriai rinko informaciją apie benamius šunis tiek saugesnėse vietovėse, tiek teritorijose, laikomose pavojingomis.
Rusija bando stiprinti puolimą Ukrainoje: V. Zelenskis prakalbo apie vienintelį apčiuopiamą rezultatą
Vis dėlto duomenų rinkimas fronto linijoje buvo gerokai sudėtingesnis. Šiai daliai vadovavo zoologas Ihoris Dykyj iš Lvivo Ivano Franko nacionalinio universiteto. Nuo 2022 metų jis dvejus metus savanoriavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose ir tarnavo fronto linijoje – prie Lymano miesto Donecko srityje, o vėliau netoli Charkivo, prie sienos su Rusija.
„Daugybė benamių šunų gyveno kartu su mumis Zarichnės kaime, – prisiminė jis. – Jie buvo mirtinai išsigandę karo veiksmų, kai kurie patyrė stiprų šoką. Vienas mažas šuo turėjo neteisingai sugijusią sulaužytą koją ir visam laikui šlubavo. Kitas buvo aklas viena akimi – ją prarado per sprogimą.“
Susiję straipsniai
Pasak jo, kariai stengėsi padėti: „Maitinome juos visus, suteikėme pastogę ir, kiek galėjome, gydėme.“
Nors tyrimas buvo skirtas naminiams šunims, daugelis jų jau nebeturėjo šeimininkų ir gyveno kaip benamiai.
„Nuo pat karo pradžios matėme labai liūdną situaciją su augintiniais Ukrainoje, – sakė pagrindinė tyrimo autorė, zoologė Mariia Martsiv iš Lvivo universiteto. – Vieni žmonės pasiėmė augintinius su savimi, tačiau kiti juos tiesiog paliko – traukinių stotyse ar okupuotose teritorijose.“
Dauguma tyrimo rezultatų parodė, kad fronto linijoje esantys šunys per stebėtinai trumpą laiką ėmė panašėti į laukines šunų rūšis, tokias kaip vilkai, kojotai ar dingai.
Pokyčių buvo daug. Fronto šunys retai turėjo itin trumpus snukius, kaip prancūzų buldogai, ar labai pailgus, kaip taksai. Dauguma jų buvo liesesni, mažesnės kūno masės. Pasikeitė ir ausys – vis dažniau pasitaikė stačios, o ne nulėpusios.
„Fronto linijoje šunys, turintys „laukinio“ tipo požymių, išgyvena dažniau: stačios ausys, tiesi uodega, mažiau baltos spalvos“, – aiškino M. Martsiv.
Tyrimo bendraautorė, Gdansko universiteto doktorantė Małgorzata Witek pažymėjo, kad karas veikia kaip itin stiprus atrankos filtras: išgyvena tie gyvūnai, kurių savybės leidžia geriau prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų.
Konflikto zonose taip pat pastebėta mažiau senų, sergančių ar sužeistų šunų, o patys gyvūnai dažniau būrėsi į grupes – tai dar vienas laukiniams gyvūnams būdingas bruožas.
„Labiausiai nustebino, kaip greitai atsirado šie pokyčiai, – sakė M. Witek. – Karas trunka palyginti neilgai, tačiau skirtumai tarp fronto šunų ir kitų jau labai ryškūs.“
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia – tai nėra pagreitėjusi evoliucija.
„Šie pokyčiai vyksta per greitai, kad juos būtų galima paaiškinti genetine evoliucija“, – teigė M. Witek.
Iš tiesų vyksta natūrali atranka: karo sąlygos palankesnės tam tikras savybes turintiems gyvūnams. Pavyzdžiui, mažesnės kūno masės šuo rečiau sukelia minų sprogimus, lengviau pasislepia ankštose vietose ir yra mažesnis taikinys skeveldroms.
Nepaisant „laukinėjimo“ požymių, dauguma šunų vis dar priklausomi nuo žmonių – jie maitinami karių ar civilių, o savo racioną papildo augalais ar retkarčiais sumedžiotu grobiu. Kartais išgyvena maitindamiesi kritusių karių kūnais. Dalį jų priglaudė Ukrainos kariai.
Tačiau mokslininkai pastebėjo ir tokių šunų, kurie jau visiškai nebepriklauso nuo žmonių.
„Tai galima vadinti sulaukėjimu – grįžimu prie savarankiško gyvenimo be žmogaus“, – sakė projekto vadovė, biologė M. Witek.
Nors tyrimas apsiribojo šunimis, jis kelia platesnius klausimus apie karo daromą žalą aplinkai.
Australijos Deakino universiteto ekologas Euanas Ritchie, nedalyvavęs tyrime, pabrėžė, kad jei net tokie prisitaikantys gyvūnai kaip šunys taip stipriai nukenčia, dar didesnis pavojus kyla kitoms rūšims, kurios yra mažiau judrios ir labiau priklausomos nuo specifinės aplinkos.
Kaip apibendrino M. Witek: „Karai yra ne tik humanitarinės krizės. Tai – ir ekologinės katastrofos.“
Parengta pagal „The New York Times“.