Keturios letenos ir laimė: Alytaus keturkojų istorijos ir nuotykiai

Lietuvoje balandžio 24-oji minima kaip Šuns diena. Nuo 2016 m. ją organizuoja Lietuvos kinologų draugija.

Jūsų dėmesiui – kelios Alytuje gyvenančių šuniukų ir jų šeimininkų nuotykių istorijos.

Alytaus miesto savivaldybės mero patarėjos Godos Prapuolenytės-Leonavičienės 7 metų didysis pudelis Grehemas yra išskirtinai ramių nervų šuo, tad nuotykių jis daug nepatiria – didžiausias jo pasiekimas ir žmogiškos „sistemos“ nulaužimas, jei vienu metu glosto daugiau nei dvi rankos.

Dėl savo nepudeliškos šukuosenos ne tik dažnai sulaukia klausimų, kokia jo veislė, bet yra pasitaikę ir atvejų, kai vos kalbėti išmokę mažyliai rodė pirštukais į jį ir sakė „beeeee beeee“.

„Šis šuo mums sėkmingai parodė ir kelią į Alytų. Ieškodami, kur kraustytis iš Vilniaus, apžiūrinėjome vieną namą netoli Vievio. Važiavome su visa šeima ir šunimi, kuris, radęs progą, kas jam visai nebūdinga, pabėgo, nusprendęs patyrinėti Neries regioninio parko miškus. Tai vietoj nekilnojamojo turto apžiūros, ieškojome miškuose dingusio Grehemo. Ir jau po poros valandų jį radę priėmėme kaip ženklą, jog čia apsistoti mums nelemta ir reikia ieškoti kitos gyvenamosios vietos. Kitą kartą namą apžiūrinėjome jau Alytuje, tad, galima sakyti, jog Grehemas atvedė mus čia“, – pasakoja G. Prapuolenytė-Leonavičienė.

Na, o jau apsigyvenus Alytuje kilo kitas nesusipratimas – žiūrėdama pro antrame aukšte esančio miegamojo langus, Goda pamatė, kad Grehemas pabėgo į kaimynų kiemą. Įspėjusi vyrą Rimgaudą, kad jų šuo už tvoros, sulaukė atsakymo, jog šis miega ant sofos. Pasirodo, šalia atsikraustė kaimynai su lygiai tos pačios veislės ir vos kito atspalvio šunimi. Tiesiog pudelių gatvė!

Į Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkės bei autizmo paramos fondo „Pokyčių ambasada“ steigėjos ir direktorės Klementinos Gruzdienės namus gražuolis Lokis, būdamas jau suaugęs šuo, 5–6 metų, atkeliavo iš prieglaudos, jis ten pateko išgelbėtas iš nelegalių veisėjų.

40-ojo gimtadienio dieną Klementina sulaukė bičiulės žinutės, kad Kaune yra išgelbėtas samojedas, kurį reikia paimti čia ir dabar. Pasakiusi vyrui Mariui ji išvažiavo... šuniuko.

„Kai pamačiau, truputį pati išsigandau jo dydžio! „Šuniukas“ pasirodė esąs didelis – 40 kilogramų. Bet kad jau atvažiavau – imu. Jis man labai patiko! Tas jo baltumas! Man gražu balta“, – pasakoja K. Gruzdienė.

„Paskambinau draugei Godai, sakau: „Gelbėk.“ Ši atvyko su įvairiausiais šampūnais. Abi vos įkėlėme į vonią – šuo ten vos tilpo. O ir kailis jo toks, kad gali valandą pilti vandenį, vis tiek nesušlampa“, – juokiasi Klementina, prisimindama ir vyro nuostabą, vonioje išvydus beveik už žmogų didesnį „šuniuką“.

Iki tol Lokis visą gyvenimą buvo praleidęs garde, todėl pirmuosius draugystės mėnesius lydėjo įvairios adaptacijos patirtys.

Klementina prisimena ir dar vieną linksmą istoriją. Tuo metu Pirmajame Alytuje gyveno ir kitas samojedas, dažnai laisvai bėgiodavęs po teritoriją. Ne kartą žmonės pranešdavo, kad matė „pabėgusį“ Lokį, nors šis ramiai būdavo namuose.

Kartą nutiko dar kurioziškesnė situacija – viena draugė net įsisodino svetimą samojedą į automobilio bagažinę, ketindama „pargabenti Lokį“ Klementinos tėvams. Laimei, ji paskambino pasitikslinti, ir paaiškėjo, kad tik trumpam buvo „pavogusi“ visai kitą šunį.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Indrė Navickė linksmų nutikimų su dviem mažais nenaudėliais suskaičiuotų ne vieną ir ne du. Žirnis ir Zara – rusų toiterjerų veislės šunys, kurie pasižymi dideliu aktyvumu ir garsiu lojimu. Nors ir maži, bet labai sargūs ir kovingi.

Indrė prisimena, kaip vieną sykį nusivežė šuniukus pas tėvus į kaimą, kadangi šalia nėra jokių kaimynų, juos paleido, kad išsilakstytų. Bet kur buvęs, kur nebuvęs, iš kažkur atklydo rotveilerių veislės mišrūnas. Ir pradėjo aplink sodybą sukti ratus. Bet jis neįvertino, kad Žirnis, nors ir mažas, bet savo teritoriją ir „sesę“ Zarą gins visomis išgalėmis. Jis ne tik užsivijo už save žymiai didesnį šunį, bet ir spėjo krimstelėti jam į uodegą. Priklydęs šuo tą vakarą daugiau taip ir nebepasirodė.

Alytaus kultūros centro komunikacijos vadybininkė Iveta Komičiūtė pasakoja, kad samojedė Milly į jų namus „įsibrovė“ 2021 m., pačiame kovido įkarštyje. Dirbdama iš namų šeima taip ir užaugino ją, o kai atėjo laikas grįžti į darbo vietas, prasidėjo linksmybės.

Milly naikino viską, kas įmanoma: iki spyruoklių išgraužė dvi sofas, kasdien nustebindavo tai nuluptomis bulvėmis, tai bandymu įkalčius susišluoti (buvo sugraužti semtuvėliai ir šluotelės).

Tačiau smagiausia buvo, kad, papuošus Kalėdų eglutę, ji vis po truputį vogdavo žaisliukus. O Kūčių vakarą išvykę iš namų ir grįžę, alytiškiai eglutę rado galutinai „nualpusią“ – Grinčo misija buvo įvykdyta iki galo.

Dabar Milly jau suaugusi ir elgiasi gerai, tik retkarčiais dar ką nors taikosi nugvelbti.

Prancūzų buldogė Nala – Butrimų šeimos narė jau 7 metus.

„Net negalėčiau išskirti vienos istorijos ar nuotykio, nes jų tiesiog begalė. Ji visada šalia – ar būname namuose, ar keliaujame, pramogaujame, lankome renginius ar tiesiog išeiname pasivaikščioti“, – sako kino teatro „Dainava“ direktorė Simona Butrimienė.

Nala – puiki futbolininkė ir tikrai profesionali knarkikė!

„Štai kodėl šuo yra geriausias draugas – dėl to tikrumo, kurio taip dažnai trūksta kasdienybėje. Laimė kartais turi keturias letenas“, – priduria Simona.

Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkė-konsultantė Eglė Žemaitytė – 6 metų mišrūnės Marsės šeimininkė. Alytiškių namuose ji gyvena daugiau kaip metus. Marsė buvo paimta iš Eglės sužadėtinio Arno tėvų, todėl jai labiau pasikeitė gyvenamoji vieta, ne žmonės.

„Kad naktį neįeitų, mes visada uždarome miegamojo duris. Marsė žino, kad į lovą be leidimo negalima. Bet tai nereiškia, kad ji nebando laimės pakliūti į ją. Laikui bėgant, išsiaiškinome jos taktiką. Vakare aš dažniausiai būnu ta, kuri paskutinė užgesina visur šviesas ir uždaro miegamojo duris. Matau, kad Marsė priartėja prie durų. Į tai visada atsakau: „Ne, negalima.“ Ji sureaguoja. O jeigu tiksliau – pavaidina, kad klauso. Bute būna tamsu, todėl ji gudriai pasitraukia gilyn į svetainę ir mane stebi. Tačiau aš to nematau. Kai tik atveriu duris, ji visu greičiu išnyra iš tamsos ir skuodžia į lovą. Vaizdas būna labai juokingas, nes bėgant jos kojos šiek tiek slysta miegamojo grindimis“, – pasakoja Eglė.

Vakaro ritualas visada būna tas pats – Marsė išnešama iš miegamojo, bet ji vis tiek bando laimę ten pakliūti.

Mišrūnė labai gražiai moka paprašyti dėmesio. Atsitupia šalia, žiūri tiesiai į akis, tyliai inkščia ir vizgina uodega, pradeda baksnoti snukučiu. Taip ji priverčia šeimininkę padėti į šalį knygą, nėrinį ar telefoną.

O vieną kartą tarp naujos sofos atlošų Marsė „juodai dienai“ pasislėpė kelis gabaliukus keptų lašinukų, kuriuos ji nepastebėta pavogė iš šeimininko lėkštės.

Marsė yra lankiusis ir Alytaus kraštotyros muziejuje, čia ji dalyvavo filmuojant kalėdinį sveikinimą. „Reikėjo sugalvoti, su kuo mums siejasi Kalėdos. Aš pasakiau, kad su kalėdiniais megztiniais. Taigi mus abi ir nufilmavo apsirengusias kalėdiniais megztiniais“, – šypteli Eglė.