„Šventės dalyvių ir žiūrovų skaičius kasmet auga, šis renginys jau tapo tradicija. Mes kviečiam ne tik pramogauti, bet ir daugiau sužinoti apie gyvūnų augintinių poreikius, priežiūrą, mitybą. Tai puiki proga pasidžiaugti stiprėjančia gyvūnų augintojų atsakomybe, draugiškesne aplinka mūsų augintiniams. Tuo pačiu kviečiame pramogauti, išmėginti augintinio bei savo gebėjimus, tiesiog pasidžiaugti augintiniais“.
Pasaulinės gyvūnų globos dienos šventės globėjas Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius, sveikindamas renginio dalyvius, pabrėžė: „Sveikinu visus, kurie ne tik myli, bet ir supranta savo gyvūnus augintinius. Suprasti mums padeda ne vien gyvūnų elgsenos, priežiūros, veterinarijos specialistai, bet taip pat ir gyvūnų augintojų organizacijos, visuomenininkai. Gyvūnų globos situacija Lietuvoje ir kitose Europos šalyse gerėja, praėjusią vasarą buvo priimti labai svarbūs europiniai gyvūnų globos dokumentai, kurių reikalavimai jau bus įgyvendinami visos Europos Sąjungos mastu“.
Žiūrovų dėmesį kaustė „skriejantys šunys“ – visą dieną vyko lėkščiasvydžio varžybos. Šeimas ir vaikus labai domino jaunųjų šunų vedlių pamokėlės ir konkursas. Norintieji pasivaržyti registravo savo šunis į konkursą „Mesk ir nešk“. Besidominčiųjų gausa džiaugėsi Vilniaus savivaldybės Viešosios tvarkos atstovai, Lietuvos muitinės pareigūnai kinologai su šunimis, Šaulių sąjungos „Vilko būrys“, šunų mylėtojų klubai, veisėjai, kantriai ir atsakingai pasakoję žmonėms apie mylimas šunų veisles. Daug dėmesio sulaukė nacionalinis mūsų pasididžiavimas – lietuvių skalikai, taip pat ir terapiniai šunys bei jų vedlsė, atstovavusios Kaniterapijos asociacijai.
Susiję straipsniai
Savo stendą su šunų vilnos pavyzdžiais bei verpimo rateliais turėjo ir ukmergiškė tautinio paveldo kūrėja Ingrida Pliopaitė Bataitienė. „Senieji amatai turi išlikti, – sakė gyvūnų mylėtoja, jau daugiau nei dešimtmetį verpianti šunų vilną. – Labai gaila išmesti tai, ką šunys mums dovanoja. Mezginiai iš šunų vilnos šildo, nepraleidžia drėgmės, slopina sąnarių maudimą, atpalaiduoja raumenis“.
Šventė buvo begalinė įvairovė to, kas augintinį padaro laimingą: būti lauke, uostinėti, judėti, gaudyti kamuoliuką, vytis skriejančią lėkštę ir mėgautis mylimo žmogaus bei gyvūnų draugija. Šuniškai laimei reikia nedaug – mūsų meilės. Prie tos laimės dar prisidėjo saulėta diena, šventės rėmėjo ir partnerių dovanos, skanėstai, konkursuose laimėti prizai.