Piktiems kaimynams ar prašalaičiams niekaip neįrodysi, kad šuo taikus, nepuls ir tikrai nekąs. Vis tik, visam laikui nutildyti priešiškai nusiteikusius žmones galima parodžius šuns socializacijos pažymėjimą. Tad ką reikia daryti, kad šuo būtų socializuotas, nekeltų įsiūčio kaimynams ir galėtų nevaržomai vaikščioti be antsnukio?
Kaip teigia kinologai, viena iš pagrindinių socializacijos testo funkcijų – galimybė vedžioti šunį be antsnukio. Kartu tai įrodymas, kad šuo yra klusnus, palaiko gerą kontaktą su savo šeimininku, moka išlikti ramus bet kokioje situacijoje.
Šuo testuojamas lauko aikštelėje, vėliau – mieste, šalia gatvės, kur šuns elgseną gali veikti įvairūs pašaliniai triukšmai, transporto eismas, žmonės.
Pasak Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro koordinatorės Jonaistės Jusionytės, atlikus testą galima sužinoti, ar šuo yra gerai išauklėtas. „Jei šuo išlaiko socializacijos testą, tuomet jį galima vadinti socializuotu šunimi. Tai bus puikus įrodymas piktoms bobutėms, kurios reiškia nepasitenkinimą dėl šuns“, – sakė J. Jusionytė.
Specialistė primena, kad Vilniuje išlaikytas socializacijos testas ir įgytas pažymėjimas galioja tik Vilniaus mieste.
Testas ir dekoratyvinių, ir agresyvių veislių šunims
Tam, kad šuo galėtų laikyti testą, jis privalo turėti elektroninę identifikavimo sistemą, kitaip vadinamą „mikročipą“. Socializacijos testą gali atlikti ir veisliniai, ir negrynaveisliai šunys. Pasak J. Jusionytės, vis tik testui dažniausiai ryžtasi grynaveislių šunų savininkai. „Testas įrodo, kad tavo šuo yra klusnus, o veislynas gali džiaugtis, kad į pasaulį išleidžia šunis, kurie yra normalios psichinės būsenos“, – sakė koordinatorė.
Anot jos, dekoratyviniai šunys, tokie kaip toiterjerai, čihuahua, Maltos bišonai ir kiti smulkūs šunys taip pat gali laikyti socializacijos testą. Tačiau dažniausiai šį testą laiko medžiokliniai, tarnybiniai ar agresyvių veislių šunys, kuriems be socializuoto šuns pažymėjimo antsnukis yra privalomas. Žinoma, yra tokių veislių, kurioms uždėti antsnukį neįmanoma dėl snukio formos, pavyzdžiui, pekinui, mopsui ar prancūzų buldogui.
Pažymėjimas išspręs problemas
Pasak kinologo, dresuotojo ir teisėjo Igorio Avtuškos, turėdamas šuns socializacijos pažymėjimą gyvūno šeimininkas lengviau išspręs konfliktines situacijas. „Jei pašaliniai asmenys turi pretenzijų dėl šuns vedžiojimo be antsnukio ir jo elgsenos, pažymėjimas įrodys, kad jūsų šuo paklusnus ir jį galima taip vedžioti“, – sakė dresuotojas.
Tiesa, tam, kad šeimininkas galėtų šunį vedžioti be antsnukio, būtina su savimi turėti ne tik socializuoto šuns pažymėjimą, bet ir vakcinacijos nuo pasiutligės liudijimą ar skiepų knygelę.
Anot I. Avtuškos, reikėtų atminti, kad antsnukis šuniui sukelia diskomfortą. Žiemos metu šuo kiša nosį į sniegą, vasaros metu trina į žemę taip bandydamas jį nusiimti. „Šaltuoju metų laiku metalinis ar medžiaginis antsnukis traukia šaltį ir šaldo šuns snukį. Tai viena iš smulkmenų, dėl kurių taip pat verta išlaikyti socializacijos testą“, – pasakojo dresuotojas.
„Jei turiu šunį, kuris yra paklusnus, išdresiruotas, kodėl jis turi būti su antsnukiu?“ – retoriškai klausė kinologas.
Pažymėjimas – ne šuniui, o vedliui
Socializuoto šuns pažymėjimą gauna tik tas vedlys, kuris laiko socializacijos testą. „Jei šeima augina šunį ir nori jį vedžioti be antsnukio, tuomet socializacijos testą turi išsilaikyti visi šeimos nariai“, – teigė Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro koordinatorė J. Jusionytė.
Šiam testui šeimininkas šunį gali paruošti pats arba kreiptis į profesionalius dresuotojus. Atliekant socializacijos testą paaiškėja, ar šuo nėra agresyvus, ar jis klusnus ir vykdo komandas. Šuo turi išmokti sėdėti, gulėti, sugebėti išlaikyti gulėjimo ir sėdėjimo poziciją, kai šeimininkas tolsta nuo šuns per 15 metrų.
Šuo turi be priekaištų vykdyti komandą „pas mane“, mokėti eiti greta šeimininko kojos. Taip pat reikia įveikti staigų posūkį, apeiti vadinamąjį „aštuonetą“ tarp dviejų stovinčių žmonių. Tai reikalinga tam, kad mieste prasilenkiant su kitu žmogumi šuo klusniai eitų šalia šeimininko.
Socializacijos testo taisyklės
Testą laikyti gali visi šunys, kurie yra ne jaunesni nei 6 mėnesių amžiaus. Netestuojami sergantys šunys, turintys užkrečiamų ligų požymių, rujojančios kalės. Į agresyvių šunų veislių sąrašą įtrauktų šunų savininkai privalo pateikti savivaldybės išduotą leidimą laikyti tokį šunį. Testą laikyti gali tik identifikuoti šunys. Vilniaus mieste šunys turi būti identifikuoti integriniu grandynu.
Per testavimą šuo negali būti vedamas su dygliuotu antkakliu. Pasibaigus testui teisėjas paskelbia rezultatą – testas išlaikytas arba ne. Testas laikomas išlaikytu, jei visų užduočių įvykdymą teisėjas įvertino patenkinamai. Neišlaikius testo, jį galima laikyti pakartotinai kitą kartą.
Pirmasis etapas. Šuns išbandymas dresiravimo aikštelėje arba laisvoje teritorijoje.
Kiekviena užduotis pradedama ir baigiama pagrindine padėtimi – t. y. šuo tupi greta vedlio kairėje pusėje. Kitos komandos pradžia gali būti buvusios komandos pabaiga. Teisėjas nurodo, kada pradėti užduotį.
Kitos komandos (posūkiai, sustojimai, aliūro pakeitimai) atliekamos eilės tvarka be papildomų teisėjo nurodymų. Vedlys gali kreiptis į teisėją dėl paaiškinimų. Po kiekvienos atliktos užduoties šunį galima pagirti. Po pagyrimo ir kitos komandos pradžios turi praeiti apie 3 sekundes. Tarp komandų šuo vedamas greta. Kiekvieną komandą leidžiama pakartoti du, tris kartus.
Šis etapas testuojamas poromis – kol vienas šuo atlieka nurodytas užduotis, kitas pririšamas prie netoliese esančio stulpo ir davus komandą turi ramiai gulėti, sėdėti arba stovėti, kol pirmasis atliks nurodytas komandas.
1. Vedlys su šunimi prieina prie teisėjo ir prisistato. Šuo prisegtas prie pavadėlio ir be antsnukio. Pagal teisėjo nurodymą vedlys užsega šuniui antsnukį ir, davęs komandą „greta“, eina apie 15–20 žingsnių į aikštelės vidurį. Teisėjui nurodžius, antsnukis nusegamas.
2. Vedlys duoda komandą „greta“ ir pradeda eiti su šunimi tiesiai, apie 10 žingsnių, normaliu žingsniu, 10 – lėtu, 10 – greitu arba bėgte ir vėl 10 normaliu. Po to apsisuka aplink, grįžta atgal ir eina 15–20 žingsnių, daro posūkį į dešinę ir eina 15–20 žingsnių, prie 4 žmonių grupės.
Vedlys su šunimi praeina tarp žmonių aštuoniuke ir nesustojęs grįžta į pradinį tašką.
3. Vedlys duoda komandą „greta“, pradeda eiti apie 15 žingsnių tiesiai, duoda komandą „sėdėt“. Šuniui atsisėdus, po 2–3 sekundžių vedlys duoda komandą „greta“ ir žingsniuoja apie 15 normalių žingsnių, tuomet nurodoma komanda „gulėt“, šuo paliekamas vienas, vedlys nutolsta nuo šuns 30 žingsnių, apsisuka, duoda komandą „pas mane“. Šuniui atbėgus vedlys paima pavadėlį, duoda komandą „greta“ ir grįžta pas teisėją.
Antras etapas. Šuns išbandymas miesto sąlygomis.
Patikrinimo vieta bei seka parenkama ir grupė sudaroma teisėjo nuožiūra. Patikrinimas atliekamas realiomis miesto sąlygomis, pakankamai judrioje vietoje, kur nėra uždraustas automobilių judėjimas (gatvė, kelias, aikštė). Kelių eismui testo dalyviai neturi trukdyti. Teste dalyvauja šuo, jo vedlys ir teisėjas, prireikus – teisėjo asistentai ir padėjėjai. Kiti laukia nuošalyje, nurodytoje vietoje.
Teisėjas sprendžia, ar kiekvieną antrojo etapo užduotį paeiliui vykdys visa bandomoji grupė, vėliau vykstama į kitą vietą atlikti kitų užduočių. Teisėjas vertina bendrą šuns elgesį miesto sąlygomis.
1. Šuns reakcija į kitus eismo dalyvius. Teisėjo nurodymu šuo su vedliu eina šaligatviu. Teisėjas eina paskui atitinkamu atstumu. Šuo turi eiti greta vedliui iš kairės pusės, pavadėlis turi būti laisvas, šuo turi būti pasirengęs paklusti vedliui. Pėstiesiems ir kelių transportui šuo turi būti abejingas. Šuns ir vedlio kelią kerta pėsčiasis (specialiai pakviestas padėjėjas). Vėliau šunį ir vedlį lenkia dviratininkas, važiuojantis dviračių taku ar važiuojamąja kelio dalimi. Šuo turi atsidurti tarp dviratininko ir vedlio.
Pravažiuodamas pro šalį dviratininkas paskambina skambučiu. Toliau vedlys su šunimi pasuka teisėjo pusėn, prieina prie jo, vedlys pasisveikina su teisėju rankos paspaudimu ir kalbasi. Tuo metu šuo turi tupėti, stovėti arba gulėti, tačiau išlikti santykinai ramus.
2. Šuns reakcija į galimai erzinančius ir bauginančius garsus. Testas atliekamas didelėje žmonių grupėje. Vedlys turi du kartus sustoti. Pirmą kartą šuo žodine komanda turi būti patupdytas, antrą kartą – paguldytas.
Trumpam sukeliamas intensyvus triukšmas (automobilio garsas, judančio traukinio, autobuso ar sunkvežimio signalas). Net ir esant dideliam triukšmui, šuo turi klausyti komandų ir jas vykdyti.
3. Trumpam palikto vieno šuns elgesys, reakcija į kitus gyvūnus. Teisėjo nurodymu vedlys eina su šunimi, prisegtu pavadžiu, vidutinio judrumo gatve. Nedideliu atstumu paskui eina teisėjas. Teisėjui nurodžius, vedlys turi pririšti šunį prie tvoros, stulpo ar kitos tinkamos vietos ir pasitraukia į šalį taip, kad šuo vedlio nematytų dvi minutes. Šuo lieka gulėti, sėdėti ar stovėti.
Tuo metu pro testuojamą šunį maždaug 5 žingsnių atstumu praeina žmogus, vedantis kitą šunį. Šis keturkojis turi būti ramus, neloti, nepulti. Testuojamas šuo šioje situacijoje turi elgtis ramiai, nė viename etape jis negali rodyti aiškiai išreikštų agresijos ar baimės požymių.
