Pirmas ir pavojingas žingsnis yra pradėti šerti nėščią ar maitinančią benamę katę. Po to nėra ko stebėtis, kad ji prie tavo durų palieka savo „kūrinius“. Jei negalime atsispirti nutriušusiam benamiui gyvūnui, kaip gi atsispirsi keturiems skirtingų spalvų meiliems ir žaismingiems pūkuotukams? Keturis mėnesius savo saloje pasidžiaugę mažyliais, galiausiai į namus Belgijoje išvykome su savo senąja keliauninke Liuliut ir trimis naujokėliais. Tokia tad buvo mūsų katiniškos šeimynėlės istorijos pradžia.
Dar tik svarstant Peterio, Agatos ir Mini kelionę per Europą, pradėjau jaudintis – dėl jų maisto, plaukų, nagų, galimų ligų ir, žinoma, dėl mūsų toli gražu ne perteklinio biudžeto. Nesu prietaringa, bet per penkerius metus Graikijoje prisiklausiau daugybę senų žmonių patarimų ir perspėjimų apie katės keliamus pavojus. Pats baisiausias buvo senų graikių, kaimo moterų prietaras, kad laikydama katę – negalėsiu turėti vaikų.
Netikėjau tuo ir netikiu. Maniškė Liuliut švari ir tvarkinga katytė, nebijau ir nebijosiu kartu su ja miegoti, ją pabučiuoti. O prietaringus žmones sunku įtikinti, kad senovėje, kai terminas „kūdikių lopšio mirtis“ dar neegzistavo, visada būdavo lengviausia naujagimio mirties kaltininke įvardinti anais laikais beveik kiekvienuose namuose gyvenusią katę.
Apie ligas... Visai neseniai sužinojau kai ką, ko iki šiolei apie kates nežinojau, ir ką tikrai reikėtų žinoti visiems jų gerbėjams. Yra tokia liga toksoplazmozė. Ja serga arba yra persirgę beveik trisdešimt procentų pasaulio gyventojų. Jeigu turite ar turėjote katę, bendravote su bičiulių augintine, pagaliau savo nuosavame sode įsibrėžėte žemėtu rožės spygliu, labai gali būti, kad nė nežinodami šią ligą jau turėjote.
Mano toksoplazmozė pasireiškė gumbu kirkšnyje, ir daugiau nei mėnesį Lietuvos ir Belgijos gydytojai ieškojo priežasties. Galiausiai išgėrus vienokių, po to kitokių antibiotikų, praėjus dar kuriam laikui, gumbas išnyko, nors, jau išsiaiškinę diagnozę, saugumo dėlei gydytojai išrašė dar viena dozę specifinių antibiotikų.
Toksoplazmozės baimė yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl besilaukiančios kūdikio šeimos nusprendžia kam nors atiduoti savo kates. Ši liga yra pavojinga nėščioms moterims, tačiau jei smėlį katės dėžutėje keis vyras, jei katė yra absoliučiai naminė, jei jos nagučiai yra karpomi, galimybė užsikrėsti labai menka.
Blusos ir kirminai, tai tokie dalykai, kuriuos kontroliuoti labai sunku, ypač jei katės žaidžia lauke. Tačiau gera naujiena yra ta, kad karts nuo karto apipurškiant katę, maudant su specialiu šampūnu, naudojant specialaus aliejaus kapsulę, gyvūnų blusų galima išvengti. Maža to, pasirodo daug dažniau namai, kuriuose nėra gyvūnų, tampa blusų lizdais, o jos apsėda žmones, nes parazitams paprasčiausiai nėra kur kitur apsigyventi ir kuo maitintis. Nors įsigiję kačiukus griežtai nutarėme jų neleisti į lovą, pažado neišlaikėme. Todėl patalynę skalbiu ir vedinu daug dažniau nei ankščiau ir dar nesu aptikusi nė vienos gyvūnėlio blusos.
Kirminai irgi yra kontroliuojama liga, tereikia katinui sušerti tabletę kartą per keturis mėnesius. Turint vaikų, reikia apriboti jų priėjimą prie gyvūnų maisto indų ir smėlio dėžutės. Kad ir kaip ten būtų, praktiškai nėra vaikų, kurie augdami nebūtų turėję kirminų, nėra ir tokių kačiukų. Vienas dalykas, su kuriuo reikia susitaikyti laikant namuose gyvūnus, yra tas, kad idealios tvarkos ir švaros palaikyti nelabai pavyks. Tačiau nereikėtų perdėtai to bijoti, antraip turėtume paniškai bijoti visko, kas susiję su natūralia gamta.
Svarbiausia pati sau prisiekiau, kad netapsime namais, kurie dvokia katės šlapimu, kuriuose pagalvėlės, kėdės ir sofos aplipusios kačių plaukais. Patarimas apsėstiesiems baimės dėl to, kad katė užsikrės kirmėlėmis: į jai lakti skirtą vandenį reikia įlašinti obuolių acto. Jis ne tik neleidžia užsiveisti kirminams, bet ir užtikrina gražų blizgantį kailiuką. Acto patartina pilti į vandenį, kuriuo plaunate grindis. Tai – puiki priemonė išvengti bet kokių parazitų.
Atskira tema – kačių kvapas. Deja, laikant katiną, nėra kitos išeities – tik jį kastruoti. Niekas kitkas nepadės jam atsikratyti įpročio žymėti savo teritoriją. Katėms pasitaiko dienų, kai jos sutrinka, užpyksta, susinervina ir nusišlapina ne dėžutėje. Mūsų Liuliut kartą per penkerius metus tai padarė ant sofos. Mane įtikinėjo, kad nuo šiolei ji ir toliau toje vietoje taip darys, bet tai nepasikartojo.
O tą dėmę aš pirmiausiai nusausinau ir išploviau su šiltu vandeniu ir stipriai kvepiančiu muilu, palaukiau, kol išdžius, tada perploviau vandeniu su actu. Dar kartą išdžiuvus, nuploviau vandeniu su ištirpdyta soda ir dar papurškiau kvepalais. Produktai, parduodami gyvūnėlių parduotuvėse, dažniausiai tik neilgam užmaskuoja kvapą.
Kaip viskas šiame pasaulyje, taip ir meilė gyvūnams kainuoja: laiko, energijos, pinigų. Tačiau kuo mažiau galvoji apie bakterijas, ligas, dulkes, kitokius nepatogumus, tuo daugiau laiko lieka pasidžiaugti mus beatodairiškai mylinčiais mažaisiais žmogaus broliais ir sesėmis.