Vien tik stebėti, kaip Vasilijus ir Varvara tarpusavyje bendrauja, Evelinai tikras malonumas.
„Įsivaizduokite – pareinu namo nebuvusi visą dieną, o dar geriau – grįžtu iš kokios nors kelionės, ir mano garbei vyksta šventinis kačių lakstymas be paliovos.
Kai jas abi sustabdau, jos švelniai glaustosi apie kojas“, – nekilmingomis, beveislėmis keturkojėmis džiaugėsi dainininkė.
Jeigu ji sėdi fotelyje, skaito knygą, būtinai ant peties atsigula katė ir murkia. Nuostabus jausmas, kai abi katės sugula ant pečių!
„Vasilijus ir Varvara – katės, skirtos būtent man. Atsitiktinumų gyvenime nebūna“, – prieš pradėdama pasakoti augintinių atsiradimo namie istoriją užsiminė šviesaus atminimo operos legendos Jono Jocio duktė.
Šie du keturkojai dainininkės namuose atsirado neplanuotai.
„Vasios istoriją reikėtų pradėti nuo kiek ankstesnių laikų, kai į mūsų namą atsikraustė dabar jau ilgametis mūsų kaimynas Kęstutis.
Sportiško sudėjimo, tvirtas, penktąją dešimtį perkopęs vyras iškart paėmė į rankas mūsų benamių kačių gyvenimą. Jos net nenutuokė, kad gali pasikeisti liūdnas ir alkanas gyvenimas“, – pasakojo pašnekovė.
Kaimynas beglobius gyvūnus ėmė šerti kasdien, ir ne po vieną kartą, reguliuoti jų veisimąsi, o po kiek laiko atsirado jo tvirtomis rankomis ir gera širdimi pastatyti namai, kuriuose pamestinukai gyvena ir miega iki šiol.
Kiemas, užuot buvęs liūdnų ir alkanų vargdienių prieglobsčiu, tapo žydinčiu sodu, kuriame vaikštinėja nupenėtos katės, savo žaidimais ne vienam praeiviui sukeliančios šypseną.
Šios aplinkybės nulėmė dar vieną reiškinį – periodiškai tame kieme atsiranda pamestinukių: žmonių išmestų kačių.
Žmonės, matydami kaip čia rūpinamasi senbuviais, greičiausiai nusimeta nuo savęs kaltę už išmestą laukan gyvybę: „Ja čia tikrai pasirūpins.“
„Kartą kieme atsirado neįtikėtinai drąsus, įžūlokas, bet velniškai įdomus rudas kačiukas, kuris, sprendžiant iš jo dydžio, buvo neseniai išvydęs pasaulį.
Jis lakstė kaip užsuktas ir žaidė su visomis katėmis, o toks elgesys tarp pamestinukų yra nenatūralus – jie dažniausiai palenda po automobiliu ir iš baimės tupi ten kelias dienas.
Naujokas siautėjo maždaug savaitę, kol vieną dieną pastebėjau kieme savo mamą, kalbančią su Kęstučiu. Jie stovėjo prie automobilio, ant kurio buvo padėta plastikinė dėžė su kate viduje.
Pasirodo, kaimynas negalėjo rasti namų rudam naujokui ir ketino jį išvežti pas moterį, kuri jau turėjo apie 20 kačių ir, atrodo, menkai jomis rūpinosi. Taip Vasilijus atsirado mūsų namuose“, – pasakojo E.Jocytė.
Duktė ir motina nutarė išmaudyti naująjį įnamį.
Jas nustebino pasikeitusi augintinio kailio spalva: nuplovus mašinų alyvą ir kiemo dulkes prieš jas atsirado juoda būtybė su rainu poplaukiu ir švytinčiomis žaliomis akimis.
Vasios vardą šeima norėjo sulietuvinti ir kurį laiką vadino Vaclovu. Tačiau mišrūnė kalė Dora pirmąjį skiemenį girdėdavo kaip „fas“ ir nuolat puldavo katiną. Todėl Vasilijus liko Vasilijumi arba Vasia.
Katė Varvara – taip pat pamestinukė, kaip Evelina ją vadina, – vienišas Dievo kūrinys, kuriam buvo lemta atsirasti jų namuose.
Jociai turi sodybą, kurioje lankydavosi tik vasarą, o kitais metų laikais ji likdavo niekieno neprižiūrima.
O padažnėjus vagystėms ir padegimams, šeima nutarė pasisamdyti sargus, kad ten gyventų ir saugotų turtą, kol nėra šeimininkų.
Tačiau sargams girtaujant, jų mažamečiai vaikai su degtukais nubėgo į kluoną pažaisti. Jie padegė ten buvusį šieną.
„Netekome kluono ir kitų pagalbinių pastatų. O linksmoji kompanija iš to išgąsčio susikrovė mantą, užrakino namuką, kuriame gyveno, ir pabėgo palikusi tik gyvūnus.
Kalytę priglaudė kaimynas. O kai po poros savaičių atvažiavome į sodybą, sargų namelyje mus pasitiko sulysusi raina katytė.
Negalėjome jos palikti ir pasiėmėme į Vilnių.
Taip mūsų namuose atsirado Varvara“, – liūdną augintinės istoriją papasakojo E.Jocytė.
Abiejų augintinių charakteriai – skirtingi, tačiau tai netrukdo jiems sutarti. Tačiau E.Jocytės jie nepradžiugins kačiukais, nes abu augintinius teko sterilizuoti.
„Kai namuose atsirado Varvara, prasidėjo vedybinė beprotystė. Nors ji dar buvo labai jauna katytė, Vasilijui pradėjo „važiuoti stogas“ , todėl nutarėme ją sterilizuoti.
Tačiau net ir tada Vasiai „stogas negrįžo“, todėl kastravome ir jį. Dabar – ramu.
Katės nei storėja, nei jų charakteris pasikeitė. Kodėl taip neatsitiko? Nes jos yra dviese, tad judėjimo bei veiklos jiems netrūksta“, – įsitikinusi šeimininkė.
E.Jocytė puikiai perprato savo kačių būdą, todėl žino, ko galėtų iš jų tikėtis.
Vasilijus yra „bohemietis“ – didelis, minkštas juodas katinas, kuris daug miega ir yra nepriklausomas.
Jeigu galvotumėte apie tradicinį katiniškumą, tai jis būtent toks ir yra: gyvena pagal principą – namai mano, o jūs tik mokate mokesčius.
„Bet jo principai netrukdo jam būti nuostabiausiu, švelniausiu ir mieliausio charakterio katinu.
Jo dėka visi mano draugai, kurie nemėgo kačių, pakeitė nuomonę apie šiuos gyvūnus.
Jis apskritai galėtų būti terapeutas, nes vien tik pažvelgęs į jį atsipalaiduoji. Nemačiusieji Vasilijaus jį gali įsivaizduoti pažiūrėję animacinius filmukus „Simon’s Cat“, – šmaikštavo Evelina.
Kai šeimininkė pirmą kartą pamatė „Simon’s Cat“, buvo nustebusi, nes visas pasakojimas ir vaizdai jai priminė Vasilijų.
Varvara, sutrumpintai vadinama Varia, yra visiškai kitokia. Pirmiausia ji yra dėmesinga ir sociali katė – bendraudami su ja bičiuliai visada gauna atsaką.
Varia atsiliepia į vardą, o jeigu pažvelgsi jai į akis, visada į reaguos bent jau vienu galvos judesiu.
Prisiglaudusi prie žmogaus ji pradeda murkti.
„Jos įprotis yra sprukti pro įėjimo duris, nusileisti laiptais žemyn ir atsigulus vartytis. Jos neprišauksi namo tol, kol kas nors neateis pasiimti.
O ateinantįjį ji pasitinka dainų ir reveransų stiliumi – sveiki, aš jūsų laukiau“, – apie katę tarsi apie žmogų pasakojo E.Jocytė.