Palaikius glėbyje aršų murklių, raudonų įstrižainių išraižytų rankų vaizdas neguostų taip pat. Apskritai nėra malonu jokie įbrėžimai, nei nubrozdintas kelias, nei mėlynė šlaunyje. Tik kam tai dramatizuoti ir dar – viešai?
Žinoma, L.Paksienei derėjo guvų vilkšunį vedžioti už pavadžio. Tačiau nemalonių staigmenų gali įvykti, ir jei didelis šuo – ramaus būdo ir laikomas pririštas. Netrukus paaiškės, kokiais atvejais.
Pradžiai reikėtų atvėsinti tuos miestiečius, kurie įsivaizduoja vieninteliai turintys teisę trypti visų sutvėrimų bendrą žemę ir be saiko prisifantazavę, kad šunims parkuose, miškuose, pievose ir kiemuose – ne vieta ir kad šie būtinai privalo vaikštinėti su antsnukiais.
Pirma, antsnukius privalo dėvėti tik agresyvūs kovinių veislių, o ne visi šunys. Antra, ne vieta keturkojams masinio susibūrimo šventėse, tokiose kaip Kaziuko mugė, restoranuose, prekybos centruose, poliklinikose, vaikų žaidimo aikštelėse ar grožio ir SPA salonuose. Bet gamta ir miesto po atviru dangumi platybės – būtent tos viešosios erdvės, kur šuo gali ir turi slampinėti į valias.
Ir fobijų užvaldyti asmenys turi susitaikyti su mintimi, kad ne jiems vieniems pasaulis tarnauja. Jei kankina baimė – ar šuns, ar pelės, ar musės, ar žaliojo žmogeliuko – tai pirmiausia reikia kovoti ne su aplinka, o su savimi pačiu, ir bandyti nugalėti ne tuos padarus, kurie paniškai kelia nepasitikėjimą, bet savo vidinius marazmus ir gaivalus.
Tačiau civilizavęsi miesčionys, pripažįstantys tik save, artimus gimines bei šiaip savus ir daugiau nieko aplink, tiek atitrūko nuo gamtos ir atbuko, kad nebemoka dalintis plotu su kitais sutvėrimais ir išvis prarado nuojautą bei gebėjimą saugiai ir gražiai gatvėje ar slėnyje prasilenkti su kitos ar net tos pačios rūšies nepažįstamaisiais.
Šių sutrikusio elgesio miestiečių be nuovokos – mažuma, bet jų vis daugėja ir jau priviso užtenkamai, kad bėdų ir nepatogumų vienu metu kiltų ir jiems patiems, ir gyvūnų savininkams, ir augintiniams.
Vienas iš probleminių dvikojų pomėgių – eiti tiesiai į tupintį keturkojį, o po to, tarsi netikėtai atsitrenkus į jį, įsižeisti, kai anas prašiepia iltis arba šoka į kovinę pozą.
Vis dažniau pasitaiko, kai gyvos aplinkos pojūčio netekęs „noliferis“ pėsčiųjų perėją kerta neatitraukdamas akių nuo išmaniojo ekrano ir taip benaršydamas savo vidinį virtualųjį pasaulį, lengvai trinkteli į ties posūkiu sustojusį automobilį. Toks ypata pabunda iš interneto hipnozės, tik užmynęs ant pro šalį ramiai ir atsargiai vedamo gauruoto milžino letenos, ir dar šoko ištiktas ima purkštauti.
Iškritęs iš mėnulio ar savo iliuzijų hamako individas įpratęs niršti ir dėl to, kad jį drįso išgąsdinti gyvis, kurį gulintį jis ką tik išilgai arba skersai peržengė. Tuomet galima bent pasidžiaugti, kad laiku paprašytas šeimininko tas žmogus dar nesugalvojo ant svetimo šuns atsisėsti arba prigulti.
Su tokiu nuoširdžios nuostabos kamuojamu miesto gyventoju konkuruoti galėtų nebent svečias iš Vilniaus užribio (jis prasideda iškart už „Akropolio“ iš vienos pusės ir Savanorių prospekto gale – iš kitos pusės).
Pavyzdžiui, kartą per metus asmuo, kurio santykis su aplinka smarkiai išsiderinęs, kokia nors liaudies šventės proga išlenda pasižmonėti iš beveidžio rajono, pavadinimo galinčio ir išvis neturėti. Ir sumano žmogus prie sakurų fotografuotis feisbukui.
Po pievą jis paleidžia palaidą ganytis savo rujojančią fifašunę kalytę, o tada jau kaip iš nuosavo sodo vaiko praeivius ir jų už pavadžio vedžiojamus šunis, dargi viauksi įsakmiu tonu ir grasina pasiskųsiąs policijai už tai, kad vietiniai gyvūnų mylėtojai trukdo rengti fotosesiją su fifašune ir, svarbiausia, viešai gerti alų japoniškų žiedų paūksmėje.
Akivaizdu, kad šiems veikėjams nepakanka nei teisinių žinių, nei paprasčiausių bendravimo su aplinkine fauna įgūdžių. Apskritai pasipūtėliai neturi nė elementariausios informacijos, kaip galima arba kaip reikėtų elgtis pamačius artėjantį didesnių nei Mikimauzas gabaritų šunį.
Iš pradžių reikėtų priminti: kad ir kiek žmonės mėgina keturkojus naiviai romantizuoti, jie vis tiek liks gyvūnais – bent jau tie, kurių instinktai galutinai nenumarinti muštru, kastracija ir veganiniu pašaru. Patinka tai ar ne, norisi dėl to ginčytis ar ne, tačiau dažniausiai šunų mąstymas, reakcija ir suvokimas būna kitoks nei mūsų.
Žmonės visiškai pamiršo arba apsimeta, kad nebežino, jog pagrindinė šuns funkcija per amžius buvo ir yra saugoti namus bei šeimininką. Šuo gali, bet neprivalo būti ir žaislu. Gindamas šeimininkus ar gindamasis pats, jis neprivalo, bet gali pulti įsibrovėlį ar įžūlų nepažįstamąjį. Nei vienas šeimininkas negali visu šimtu procentų užtikrinti, kad augintinis į svetimus nekreips dėmesio.
Dar žiloje senovėje liaudis žinojo, jog nevalia žadinti snaudžiančio šuns. Tiksliau, jį erzinti ar tiesiog neišmanėliškai su juo elgtis.
Pavyzdys iš asmeninės patirties. Kai buvau maža ir pati dar savo šuns neturėjau, kaime nunešiau kaimynų mišrūnui dvi dešreles į būdą. Vieną numečiau ir ketinau palaukti, kol ją sulapnos, tada, galvojau, duosiu antrą. Bet Sargis ar Brisius – vardo jau nepamenu – įsikibo man į ranką ir paliko savo ilčių žymių dešimčiai metų į priekį. Grįžau į vasarnamį kūkčiodama, zombiškai ištiesusi drebančią ir kraujuojančią dešinę.
Į sodybą, kurioje atostogavome, šeimininkė atbėgo persigandusi atsiprašinėti, bet mama ją nuramino, nė neketino pyktis. Tą dieną patyriau išgąstį ir dar ilgai vaikščiojau apibintuotu riešu, bet artimieji nemokino manęs paniškai bijoti šunų. Bet įsisąmoninau – prie svetimų sargų nėra ko per arti lįsti ir dar jiems po nosimi makaluoti mėsgaliu.
Jei šiandien taip nutiktų kam nors kitam, naujienų portaluose sužibėtų antraštės: „Šuo apkandžiojo vaiką“, „Mergaitę sužalojo agresyvus šuo“, „Šuo mažametei vos nenukando rankos“, „Pasalūnas kraugerys traumavo nekaltą mergelę“.
Auka būtų gavusi skiepų nuo pasiutligės, kurios Lietuvoje tarp šunų iš tikro jau seniai nėra, ir stabligės, o jos artimieji kreiptųsi į teismą dėl turtinės ir moralinės žalos atlyginimo, reikalaudami mažiausiai 100 tūkst. eurų, nors reali galima žalos vertė, įskaitant bintą ir jodo tepalą, – maždaug 5 eurai. Na, gal dar už nuvežimo į greitosios pagalbos punktą taksi paslaugas – 50 eurų tuo atveju, jei taksistas niekaip neranda grąžos.
Pats šunėkas būtų atsidūręs ant mirtininkų stalo kaip visuomenei pavojingas plėšrūnas, o nupušę pensininkai ir protesto akcijų organizatorių apmokami truputį prasiblaivėję bedarbiai išeitų prie Savivaldybės mitinguoti už draudimą Lietuvos gyventojams laikyti naminius gyvūnus.
Nelaimės ir nesusipratimai nutinka ir tada, kai žmogus nežino arba nenori žinoti, kad šuo jau iš tolo pajaučia baimės ar pykčio vibracijas. Kur kas saugiau pro keturkojį žingsniuoti ramiai, nesiblaškyti ir laikytis pagarbaus atstumo nuo jo.
Budriam šuniui įtarimų sukelia staigūs arba demonstratyviai sulėtinti nepažįstamojo judesiai, netikėtai pasikeitusi ėjimo trajektorija, pakeltas balsas, perdėm skvarbus įsmeigtas žvilgsnis. Taip pat amsiui klastingai atrodo, kai svetimas praeivis į rankas paima savo cypiantį jorkšyrą, katiną arba vaiką, negana to, raunasi tiesiai į jį ir dar pradeda spygauti ar aiškinti šeimininkui patraukti savo augintinį iš jo didenybės kelio.
Tad kai išvysite vokiečių aviganį arba bet kokį kitą didelės veislės gyvį – nesvarbu, ar jis bus stipriai laikomas pririštas, ar palaidas, – jokiais būdais nepradėkite rėkti, tuo labiau neimkite savo augintinio į rankas. Didesnį keturkojį taip tik įsiutinsite, o jei jis jaunas, tai gali priimti kaip kvietimą žaisti arba grumtis ir visa jėga veršis ant jūsų.
Taip pat išgėrus nevertėtų artintis prie keturkojo ir įkyriai prašinėti jo šeimininko cigarečių, nes šunys ypač jautriai reaguoja į alkoholio kvapą ir nelygų plaukiojimą žemės paviršiumi. Ir kamuojant sunkioms pagirioms, geriau išvis nesipainioti šuniui po kojomis, kad ir kaip niežtėtų prie ko nors prikibti ar pasigalinėti.
Įsivaizduokite: pirma prisirėžęs išbėgate į koridą pasistaipyti priešais bulių, paskui dėl nelaimės kaltinate visus aplinkui ir patį gyvulį, tik ne save. Arba jus partrenkia mašina jums iššokus į kelią degant raudonam šviesoforui arba klejojant vidury autostrados, – beje, tai mūsų keliuose pasitaiko neretai – bet po avarijos drįstate reikšti pretenzijas.
Tokie atvejai tik paliudytų, kad net patyręs, atsargus vairuotojas ne visada gali spėti žaibiškai sureaguoti ir suvaldyti automobilio. Taigi, reikalingas ne tik jo, bet ir pėsčiųjų budrumas. Taip pat dėl šunų: jei nenorite, kad jus šunėkas užpultų, vien jo šeimininko geranoriškumo ir pastangų neužtenka – ypač svarbu ir jūsų pačių supratingumas, dar svarbiau – adekvatus, racionalus elgesys.
Jei ši etiška žmonių kalba vis dar nesuprantama, patikslinsiu teisine kalba. Svetimo šuns erzinimas, mosikuojant rankomis ar grūmojant kumščiu, yra provokacija ir laikomas nedideliu chuliganizmu. Grasinimai nušauti, nunuodyti, nudirti kailį, keiksmai ir gestai, peraugę į fizinius veiksmus ir smurtą, kaip antai lipimas šuniui ant galvos, uodegos ar letenos, spardymas – jau nusikaltimas, galintis užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
