„Netekau šeimos nario. Žaibiškai, skaudžiai, matant didžiulę jos dviejų bemiegių parų agoniją. Ji kovojo iki pat paskutinės minutės, iki paskutinio atodūsio neišleido nė garso, visomis įmanomomis išgalėmis stengėsi mums padėti ją pagydyti, bet jos išgelbėti niekas nebegalėjo“, – rašė šuns šeimininkė Monika.
Lemtingos dienos
Balandžio 13-tosios vakarinis pasivaikščiojimas šuniui buvo lemtingas. Tą penktadienio vakarą Monika su mama ir Aira nusprendė praleisti mieste. Jau sutemus, nuvyko pasivaikščioti prie Kauno pilies. Nors pati šeimininkė nepastebėjo kaip tai įvyko, šuo spėjo suėsti jauką, užnuodytą itin agresyviais nuodais.
„Tiek penktadienio vakarą grįžusi iš pasivaikščiojimo, tiek visą šeštadienį mūsų Aira buvo tokia pati, kaip visada – linksma, guvi, tik kiek nuvargusi nuo ilgesnio, nei jai įprasta, pasivaikščiojimo – vangokai kėlėsi iš savo guolio, nuo nuovargio nemikliai judindama savo senas, pavargusias kojas, tačiau jos būsena buvo visiškai įprasta ir mums pažįstama – niekas nekėlė blogo įtarimo apie šuns sveikatą iki pat sekmadienio“, – pasakojo M. Ryškutė.
Sekmadienio rytą šeimininkė savo šunį rado gulintį visiškai neįprastoje namų vietoje. Tą kartą ji nesikėlė iš vietos kelias minutes, kad ir kaip bebuvo raginama. Tai buvo pirmas rimtas signalas, kad kažkas yra negerai.
Vėliau ji šiaip ne taip nuėjo į savo guolį, iš kurio praktiškai nepakilo visą sekmadienį. „Šuo sukarščiavo iki 40 laipsnių, tapo dar vangesnė, sutriko jos koordinacija. Nuvykus į budinčią veterinarijos kliniką buvo atlikti kraujo ir kepenų fermentų tyrimai, kurie nerodė jokio specifinio susirgimo. Airai buvo suleista nuskausminamųjų ir nuspręsta palaukti sekančio ryto – galbūt pasitvirtins erkių sukeliamos infekcinės ligos įtarimas“, – lemtingas akimirkas prisiminė Monika.
Situacija pablogėjo
Vėlų sekmadienio vakarą Aira pradėjo vemti sukrešėjusiu krauju. Šeimininkė nedelsiant telefonu kreipėsi į gydytoją, kuris informavo, jog greičiausiai pasitvirtins erkių platinamos babeziozės diagnozė.
Šuo vėmė krauju visą pirmadienio naktį, o paryčiais pradėjo vemti šviežiu, kartu su atsiskyrusia skrandžio gleivine. Šuo beveik nebepaėjo.
Pirmadienio rytą klinikoje Airai buvo pakartotinai atlikti kraujo tyrimai, kuriais babeziozės diagnozė buvo atmesta. Aira visą sekmadienį nieko neėdė, ji mažai lakė. Pirmadienį buvo lygiai tas pats – niekas jai nesugebėjo įsiūlyti maisto, ji tik lakė, šį kart – gausiai, tačiau netrukus viską išvemdavo.
Airai buvo sulašinta lašelinė, duoti vaistai nuo pykinimo bei paskirtas rentgeno tyrimas, kurio metu jos skrandyje nebuvo rasta jokių prarytų svetimkūnių, tačiau buvo matomas didelis, atoniškas, išsiplėtęs skrandis. Rentgeno nuotraukoje jos plaučiai buvo kaip visiškai sveiko šuns.
Klausė vieno ir to paties klausimo
Tačiau Aira kuo toliau, tuo labiau prarado koordinaciją, jai prasidėjo nevalingi akių judesiai ir galvos svaigimas, ji visiškai nustojo pati vaikščioti. Pirmadienio vakarą ūmiai pakito jos kvėpavimas, tapo labai sunkus ir netolygus, jos kvėpavimas virto gilia agonija.
„Visą šį poros dienų laikotarpį Aira buvo vesta pas kelis skirtingus gydytojus, kurie, išgirdę mūsų pasakojamus simptomus ir atmetę visų atliktų tyrimų nepasitvirtinusias versijas, klausė vieno ir to paties klausimo – ar jūsų aplinkoje nėra žmonių, galinčių nunuodyti šunį?
Žinoma, kad ne – ji gyveno tik namie, visada buvo kruopščiai prižiūrima, jei vaikščiojant ką ilgiau pauostydavo – tempdavom šalin, jei ką pačiupdavo į burną, radinys iškart būdavo išplėšiamas iš nasrų – mūsų šuo kiekviename žingsnyje buvo akylai stebimas ir saugojamas.
Nuodų versiją neigėme, nes tikrai neįsivaizdavome jos realios tikimybės, tačiau jos iškėlimo dažnumas mums ramybės nedavė – ne tik gydytojai, bet ir visi žmonės, išgirdę, kas atsitiko, iškart prabildavo apie nuodus“, – pasakojo šuns netekusi šeimininkė.
Taip ir nenustačius tikslios negalavimo priežasties, Aira vėlų pirmadienio vakarą buvo išleista gydytis su lašeline ir vaistais namo, tačiau ji nepaliaujamai geso akyse. Monika slaugė ją visą laiką, iki pat paskutinės minutės.
„Antradienio naktį bandžiau ją prikalbinti bent kiek pamiegoti, nes ji nebuvo užmerkusi akių nuo pat sekmadienio ryto. Užmigau kartu su ja, o ryte mane pažadino jos beprotiškas lekavimas. Pripuolusi prie šuns šaukiau ją vardu, tačiau ji tik žiūrėjo į vieną tašką, nė nemirksėjo ir absoliučiai nebereagavo į vardą. Staigiai puoliau skambinti gydytojui, jis suderino mums atvykimą į kliniką.
Mes išbėgome ruoštis, tačiau aš, atlėkusi iš kito kambario patikrinti, kaip laikosi Aira, radau ją nebegyvą. Aira iškeliavo balandžio 17 dieną, antradienį, maždaug pusę aštuonių ryte. Mes netekome ne gyvūno, mes netekome be galo emocionalaus, geranoriško ir mylinčio šeimos nario, geriausios draugės, ypatingai protingos ir jautrios būtybės“, – siaubingo skausmo akimirką prisiminė Monika.
Perspėja dėl piktavalių
Anot šeimininkės, taip ir liko neaišku, kodėl Aira nugaišo. Vėliau internete pasirodė informacija, kad Eigulių rajone, Kaune, yra išmėtyti „skanėstai“ šunims su žiurkių nuodais. Vėliau Monikos pažįstami užsiminė ir apie paliktus žiurkių nuodus Kauno Ąžuolyno parke, gyvūnų prekių parduotuvėse juos perkančius asmenis bei Santakoje žiurknuodžius šunims pilančias močiutes.
„Šiurpstu nuo to, kas darosi – juk žiurkių nuodais galima pribaigti bet ką! Kas baisiausia, kad jie yra visiems lengvai prieinami – kas tik nori, tas ir gali jų įsigyti. Mano nuomone, tokia medžiaga, kaip žiurkių, ar bet kokie kiti nuodai bei kita gyvybei kenksminga medžiaga turi būti parduodama tik pateikus asmens dokumentą ir tik kenkėjų naikinimą legaliai vykdyti įgaliotiems asmenims.
Privaloma imtis visų įmanomų priemonių, įskaitant ir policijos susidomėjimą, kad ši nematoma giljotina būtų sustabdyta. Būkite atidūs, saugokite bei mylėkite vieni kitus, o pastebėję blogai besielgiančius neignoruokite jų veiksmų“, – į visuomenę kreipėsi šuns netekusi kaunietė Monika.
Nuodų gali įsigyti visi
Nors pikti asmenys, norėdami nunuodyti šunis ar kates, gali prisigalvoti įvairiausių būdų tai padaryti, vis tik žiurknuodžių, anot šuns netekusios kaunietės Monikos, neturėtų būti galima įsigyti be jokios kontrolės.
Portalas lrytas.lt kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kad paaiškintų, kaip yra vykdoma ir kontroliuojama prekyba žiurknuodžiais. VMVT direktoriaus patarėja Jurgita Savickaitė teigė, kad Lietuvoje žiurknuodžių gali įsigyti bet kas, nes tai yra priemonė graužikų ir kitų parazitų naikinimui.
„Profesionaliam naudojimui skirtas priemones gali įsigyti tik tuo užsiimantys specialistai ir jie yra ribojami. Tačiau parduotuvių asortimento mes nereguliuojame. Vienintelis reguliuojamas asortimentas yra tik vaistinėse, o prekyba žiurknuodžiais vykdoma net ir ūkinių prekių parduotuvėse. Tiek nuo pelių, tiek nuo kurmių, nuo skurzdžių ar tarakonų“, – aiškino VMVT atstovė.
Pasak J. Savickaitės, viena iš biocidinių produktų grupių – rodenticidai (t. y. produktai, naudojami pelėms, žiurkėms ar kitiems graužikams kontroliuoti kitais būdais nei juos atbaidant arba priviliojant), skirti naudoti tik gyvūnų auginimo, laikymo vietose ir transportavimo priemonėse.
Tad pastebėjus, kad gyvūnas prisirijo ne vietoje paliktų žiurknuodžių bei dėl to atsiradusius neįprastus elgsenos požymius, rekomenduojama kreiptis į artimiausią veterinarijos paslaugų teikėją, kad būtų atlikti tyrimai ir suteikta profesionali pagalba.
VMVT primena, kad už žiaurų elgesį su gyvūnais numatyta ne tik administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė, todėl dėl žiauraus elgesio su gyvūnais (kankinamų, sužalotų ar nužudytų gyvūnų) reikia kreiptis į policiją. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsniu, tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Apsinuodijus augintiniui – kuo greičiau į veterinarijos kliniką
Pastebėjus galimą apsinuodijimo atvejį būtina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos kliniką ir, jei yra galimybė, paimti apnuodyto masalo likučių, kuriuos būtų galima parodyti veterinarui.
Anot veterinarijos klinikos „VetVila“ vadovo gydytojo Gintaro Sudiko, žiurknuodžiais dažniausiai šunys apsinuodija tada, kai juos patys šeimininkai kur nors neatsargiai palieka. Tuo tarpu, kad žiurknuodžiais apsinuodytų kur nors parke – gerokai retesnis atvejis.
„Be žiurknuodžių yra labai daug variantų, kuo galima nunuodyti šunį. Yra galybė kitų, agresyvesnių cheminių medžiagų, kurių prisiriję šunys nugaišta ir išgydyti beveik nėra galimybių. Tokios cheminės medžiagos yra populiaros ir naudojamos žemės ūkyje. Nuo jų apsinuodijimai būna itin sudėtingi ir nuo tokių medžiagų neapsiginsi. Medžiagų, kuriomis įmanoma nunuodyti šunį yra net ir po ranka, žmonių buityje“, – aiškino veterinaras G. Sudikas.
Atmeta žiurknuodžių versiją
Sužinojęs apie kaunietės Monikos nugaišusio šuns apsinuodijimo simptomus, veterinaras atmetė žiurknuodžių versiją.
„Žiurknuodžiai veikia 3-4 dieną nuo momento, kai jie būna suėsti. Todėl manau, kad čia buvo panaudota kažkokia cheminė medžiaga, kuri suveikė greičiau. Aš įsivaizduoju, kokia tai buvo panaudota, ypač, jei šuo tai suėdė noriai. Be to, jei šuo vėmė su krešuliais, tai vienintelė išvada – kiauras skrandis, kuris buvo pragraužtas. Žiurknuodžiais apsinuodijęs šuo visų pirma viduriuos su krauju, dvokiančiomis, juodomis išmatomis ir akivaizdžiai silps. Tačiau nebus jokio vėmimo.
Todėl vienareikšmiškai – skrandį pragraužti ir kruviną vėmimą sukelti galėjo tik gerokai agresyvesnė medžiaga nei žiurkių nuodai“, – tikino G. Sudikas.
Pasak veterinaro, žiurknuodžiai, priešingai nei kiti nuodai, veikia iš lėto: „Pavyzdžiui, jei padėtumėte dviem žiurkėms kokia nors argesyvia medžiaga užnuodyto maisto – mėsos ar sūrio – ir viena iš jų suėdusi ir staiga kris, tai kita žiurkė geriau dvės badu, bet to užnuodyto maisto nelies. Jos nėra tokie jau kvaili gyvūnai. Todėl žiurknuodžiai veikia lėtai, kad žiurkės nesuprastų, kodėl nugaišta jų gentainiai“.
Saugus biocidų naudojimas – tik pagal instrukciją
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Produktų vertinimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Dovilė Petukauskienė portalui lrytas.lt teigė, kad prieš pateikiant į Lietuvos rinką biocidinius produktus, juos privaloma autorizuoti Lietuvoje ir turėti atitinkamą autorizacijos liudijimą, kuriame nurodyta privaloma ženklinimo informaciją.
„Saugus biocidinių produktų naudojimas yra užtikrinamas, tik jeigu produktas naudojamas pagal paskirtį, vadovaujamasi naudojimosi instrukcijomis. Vartotojas, nusipirkęs biocidinį produktą, privalo perskaityti etiketėje pateiktą informaciją ir naudoti pagal pateiktą naudojimosi instrukciją. Saugus biocidinių produktų naudojimas sumažina nepageidaujamą riziką žmonėms ar gyvūnams, kuriems biocidinis produktas nėra skirtas“, – teigė D. Petukavičienė.
Anot jos, forma, kuria rodenticidai parduodami plačiajai visuomenei, nėra patraukli nei šunims, nei katėms. „ „Pagrindinės sudedamosios dalys yra grūdai (įskaitant iš grūdų pagamintas granules, vaškinius blokelius, pastą), todėl abejotina, kad šunys arba katės juos ėstų. Šių rodenticidų mirtinos dozės pernelyg didelės, kad šunys ar katės galėtų mirtinai apsinuodyti po vienkartinio atsitiktinio rodenticido paėdimo“, – tikino specialistė.
Lietuvoje plačiajai visuomenei skirti biocidiniai produktai yra parduodami prekybos centruose, tačiau tokie produktai turi būti atitinkamai paženklinti, tiekiami atitinkamose pakuotėse. Pasak D. Petukavičienės, asmens dokumento pareikalavimas, tiekimas tik specializuotose parduotuvėse, įsigyjamo kiekio kontrolė biocidiniams produktams, kurie skirti plačiajai visuomenei, – nėra nustatyta.
Nustatant neprofesionaliesiems vartotojams skirtų produktų (ne tik biocidinių produktų, bet ir, pavyzdžiui, buitinės chemijos, augalų apsaugos priemonių, autochemijos) reikalavimus paprastai yra atsižvelgiama į jų naudojimą pagal paskirtį, o ne galimus piktavališkus panaudojimo atvejus. Nukentėjusieji turėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas, dėl nusikalstamos veikos ir / arba patirtos žalos.
