Užsienyje šiais vėžliais pradėta prekiauti jau 1950 m., tačiau daugybė jų nugaišo dėl neišmanymo kaip jais rūpintis. Daugelis vėžlių gyvena kaip sodų gyvūnai ir dėl trumpų vasarų gauna labai mažai UVB spindulių. Lietuvoje jie nėra labai populiarūs namų augintiniai. Jais prekiauja kai kurios zooprekių parduotuvės.
Terariumas ir jo apšvietimas graikiniam vėžliui
Graikinis vėžlys – dieninis gyvūnas, taigi ir terariumas jam turi būti termoreguliuojamas. To reikia, kad gyvūnas bet kada galėtų reguliuoti savo kūno temperatūrą išoriniais šilumos šaltiniais.
Taip pat reikia atkurti saulės šviesą, naudojant UVA/UVB spindulių šaltinius. Bet kuris dieną aktyvus roplys, netekęs UVB šaltinio, kenčia. Vėžliams reikia 8-9 val. UVB spindulių per dieną. Todėl svarbu, kad dirbtinė šviesa sklistų ne tik iš UV lempų, bet ir iš kito šviesos šaltinio, įjungto po 14-16 val. per dieną. Tai vadinama fotoperiodu.
Temperatūra
Kaip jau ir minėjome anksčiau, kiekvienam ropliui reikia įrengti kelias skirtingos šilumos zonas terariume. Turi būti karštoji ir vėsioji zonos, tarp kurių būtų laipsniškas temperatūros pasikeitimas. Tai vadinama termoreguliacija, kuri yra roplio laikymo priežiūros pagrindas.
Vėžlys mėgsta aukštą temperatūrą, todėl jaus komfortą esant +45°C šilumai. Dieną vėsioje zonoje turėtų būti ne mažiau +25°C. Naktį temperatūra gali nukristi iki +20°C, bet ne žemiau.
Šeimininkai dažnai klysta, nakčiai visai išjungdami šilumos šaltinį. Svarbiausia, kad terariume būtų geros kokybės termometras, kuriuos galėsite sekti ar vėžliukui ne per vėsu. Temperatūrą matuokite abiejose terariumo zonose.
Substratas
Gyvybiškai svarbu, kad roplio substratas būtų suvirškinamas arba be žalos pasišalintų iš organizmo. Vėžliai praryja substratą, esantį terariume dviems būdais: atsitiktinai, pašarą tiesiog sutrypdami ir nuo jo ėsdami, antra, specialiai jį ėsdami, kad gauti vitaminų ir mineralų. Idealiausiai tinka koralinis smėlis, nes kiti substratai vienaip ar kitaip gali būti žalingi.
Žiemos miegas
Dažnai klaidingai manoma, kad absoliučiai visi sausumos vėžliai gamtoje įminga. Tai vadinama hibernacija. Graikiniai vėžliai yra kilę iš labai karštos aplinkos, kuri visai nepanaši į vėsiąją Lietuvoje.
Mūsų žiemos jiems sukelia nenatūralų šešių mėnesių periodą. Dauguma herpetologų mano, kad yra pageidautina atkurti vėžliams jų natūraliąją aplinką. Atšalus orui reikėtų tinkamai įrengti dieninio tipo terariumą ir suteikti 12 savaičių atvėsimo periodą.
Gaila, tačiau šie vėžliai vis dar laikomi sode nuo vėlyvojo pavasario iki vėlyvojo rudens, vėliau – dėžėje per žiemą.
Sveikata
Ar vėžlys yra sveikas, pakankamai sveriantis ir ar išgyventų jam pateiktą iššūkį, turi nuspręsti veterinaras, jį pamatavęs, pasvėręs ir įvertinęs jo bendrą sveikatos būklę. Žiemos miegui vėžlys yra patalpinamas į šiaudais ar šienu pakreiktą dėžę, joje turi būti pastovi +5°C – +10°C temperatūra.
Vėžlį reikia apžiūrėti bent kartą per savaitę. Atsižvelgiant į Edinburgo zoologijos sodo specialistų pavyzdį, jie jau trisdešimt metų vėžliams nesukelia „įmigio“ ir šie yra sveiki bei kasmet sėkmingai veisiasi.
Maisto racionas
Graikiniams vėžliams tinka pašaras, kurį nelaisvėje sudaro kalciu ir vitaminais praturtinti žalumynai ar įvairių, gamtoje augančių augalų, mišinys. Pvz. kiaulpienių, dobilų ar usnių.
Be vitaminų ir kalcio priedų, jiems galima duoti smulkiai sutrintų kiaušinių lukštų, kreidos, šie priedai turėtų būti sumaišyti su pašaru. Vaisiai turėtų sudaryti ne daugiau nei 5-10 % raciono. Gyvūnų parduotuvėse galima įsigyti specialiai vėžliams skirto pašaro, kurį jie mėgsta. Šerti juos reikėtų kasdien, nebent jie patys to nenori.
Charakteris
Vėžliai yra labai socialūs ropliai ir labai mėgsta savo rūšies kompaniją. Tarp patinų gali būti šiek tiek agresijos, bet patelės gerai sugyvena kartu. Nepatartina laikyti šio vėžlio vieno, tačiau kitą gyventoją į terariumą reikėtų įleisti atsargiai, kadangi nuo vienatvės gali patapti agresyvus.
Kartu laikyti kelių rūšių vėžliukus gali būti pavojinga, kadangi graikinių vėžlių patinai turi labai tvirtą šarvą, kitų rūšių vėžlių karapaksas (šarvas), juos suleidus, gali būti sužalojamas.
Kiauto priežiūra
Vėžlio kiautas susideda iš karapakso (viršutinio šarvo), atrkrūtinio (apatinio šarvo) ir paskirų dalių, vadinamų skydeliais. Šios tankios medžiagos sudėtis panaši į mūsų nagų sudėtį ir dabar manoma, kad ji jautri skausmui. Tai reiškia, kad kiauto negalima gręžti.
Taip pat negalima bei dažyti, nei tepti alyva. Abiejų šių reiškinių pašalinis efektas – tarp skydelių kaupiasi purvas ir bakterijos, kurie gali sukelti sausąjį puvinį ir kitas panašaus pobūdžio šarvo infekcijas.
Tai gražūs ropliai, tačiau mažai domisi žmogumi ir neatrodo, kad labai vertintų bendravimą su juo. Tiesą sakant, žmogų jie tik toleruoja.
