Kaip lrytas.lt rašė anksčiau, vasario 27 dieną V.Rimkus žuvo gelbėdamas skęstantį šunį ant trapaus Neries ledo.
Po skaudžios tragedijos ir vis labiau plonėjant ledui Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba socialiniuose tinkluose pasidalijo ne vieną gyvybę galinčiais išgelbėti patarimais, kaip reikėtų elgtis, jei jūsų augintinis atsidūrė ant ledo.
Kaip pasirūpinti, kad jūsų keturkojis numylėtinis neįsmuktų į properšą? Ugniagesiams vos ne kelis kartus per savaitę tenka gelbėti tokiose situacijose atsidūrusius šunis. Jų metu būna daug išgąsčio, ašarų ir jaudulio, ypač juos vedžiojantiems vaikams.
„Svarbiausias patarimas – jokiu būdu nebandyti gelbėti įlūžusio šuns, jeigu nesi tikrai įsitikinęs, kad ežere ar tvenkinyje toje vietoje vandens nebus daugiau kaip iki juosmens. Galima tai mėginti daryti nebent prisirišus virve prie medžio“, – sako Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadas Artūras Petrovas, akcentuodamas ypač didelį pavojų, su kuriuo susiduriama, kai šuo įlūžta upėje, kur gelbstint jį patenkama į stiprios srovės gniaužtus.
Pasak jo, tie, kam teko įlūžti ežere, žino, kaip nelengva išsigelbėti, bet taip nutikus upėje, tai padaryti beveik neįmanoma, nes srauni srovė priploja kūną prie ledo ir neleidžia keisti savo padėties; net ir užsikabinus už ledo atbrailos, būsi velkamas po ledu. Vilnietė šunų dresuotoja Karina Ščuckytė taip pat sutiko pasidalinti naudingais patarimais, kurie, tikimės, taip pat pravers šunų savininkams.
„Šunys žmogų lydi jau kelias dešimtis tūkstančių metų. Iš pagalbininkų medžioklėje jie tapo mylimais šeimos nariais. Deja, ši transformacija atėmė iš šunų dalį savisaugos instinktų, kuriuos turi vilkai. Ne vienas jų gan ramiai reaguoja į šūvių ir sprogimų garsus, sklindančius iš mūsų kompiuterių ir televizorių. Taip pat jie nesupranta kai kurių natūralių pavojų gamtoje. Vienas iš jų – ledas“, – teigia K.Ščuckytė.
Anot jos, daugelis šunų drąsiai laksto ir žaidžia ant ledo. O jeigu jie dar pamato antis ar gulbes properšoje, gali net ir visiškai pamesti galvą ir lėkti prie jų. Pasak Karinos, šunys gali skubėti ir išvydę vandens šaltinį, norėdami atsigerti, nesuvokdami, kad tai pavojinga.
„Prieš dešimt metų ir mano šuo padarė tokią klaidą, einant per tvenkinį žiemos viduryje. Nubėgo atsigerti ir įlūžo. Laimei, kadangi tai buvo tik nedidelis tvenkinys ir žiemos vidurys, man pavyko jį ištraukti, prisiminus saugumo ant ledo patarimus – šliaužiau atsigulus link įlūžusiojo, o ne ėjau link jo ledu. Daugiau joks mano šuo nėra ir kojos padėjęs ant ledo, jokiu metų laiku“, – sakė K.Ščuckytė.
Pasak jos, ypač ledas pavojingas pavasarį, jam tirpstant. Įlūžęs lede šuo beveik niekada nesugeba išlipti pats. Bandantys jiems padėti šeimininkai ar kiti asmenys taip pat atsiduria pavojuje. Pavojų taip pat gali kelti ir išsigandęs, panikuojantis šuo. „Tokioje būsenoje net įprastai draugiškas šuo į gelbėtojus gali reaguoti agresyviai. Ir ne visada įmanoma jį nuraminti, kol jis nebus saugus krante,“ – sako šunų dresuotoja.
Kaip teigia Karina, geriausiu atveju, gelbstint šunį, gali būti naudojama speciali gaudymo lazda su kilpa gale, kuria šunį galima laikyti toliau nuo savęs, apsisaugant nuo galimo įkandimo: „Neturint tokios lazdos, kažkiek apsisaugoti gali padėti ir šuns pavadėlio panaudojimas, kurį užmetus kaip kilpą ant kaklo, galima bandyti ištraukti iš vandens. Esu girdėjusi ir apie patarimą mesti drabužį ant ledo krašto, į kurį šuo galėtų užsikabinti nagais ir galbūt pats išlipti.“
Jos akimis, geriausia būtų, kad nei vienam šuniui nereikėtų tokios pagalbos. Pasak dresuotojos, šeimininkai turėtų būti atsakingi ir neleisti šunims lipti ant ledo, jeigu jo saugumas nėra patikrintas. Be to, patartina vedžioti šunį su pavadėliu, jis turi būti dresuotas, kad visada būtų galima ji pasikviesti artėjant link ledo.
