Auginant gyvūną iškyla daugybė klausimų. Juk globojamam gyvūnui, kaip ir kiekvienai gyvai būtybei, gali sutrikti virškinimas, imti ašaroti akys, įgelia bitės, jie susižeidžia, įgyja viršsvorio, praranda apetitą, kailio blizgesį. Visais tais atvejais reikalingas veterinaro patarimas arba pagalba. Žmones, ketinančius globoti gyvūną arba šeimininkus – naujokus sutiko pakonsultuoti veterinarijos gydytoja Meilė Stuogė.
– Kur reikia kreiptis dėl gyvūnų ženklinimo? Kokių nemalonumų galima sulaukti uždelsus? Ar neplanuojamas mobilus „čipavimas“ gyvenvietėse, kur susisiekimas su miestu sudėtingas?
– Pagal dabartinius įstatymus, gyvūnus „čipuoti“, o tiksliau paženklinti mikroschema gali veterinarijos licenciją turintis veterinarijos gydytojas, todėl dėl gyvūno ženklinimo reiktų kreiptis į jums artimiausiai esančią veterinarijos kliniką. Gyvūno ženklinimo kaina su šeimininko bei augintinio duomenų įvedimu į Gyvūnų augintinių registrą (GAR) svyruoja 15 – 30 eurų. Šis mokestis yra vienkartinis.
Nuaidėjus žiaurioms gyvūnų daugyklų istorijoms, buvo nuspręsta jog nuo 2021 m. gegužės 1 d. šalyje įsigalioja visuotinis ženklinimas, t.y. visi naujai atvesti kačiukai, šuniukai ir šeškiukai per keturis mėnesius turi būti privalomai suženklinti ir registruoti Gyvūnų augintinių registre.
Taip pat įstatymas įpareigoja „sučipuoti“ visus augintinius, atvestus iki 2021 m. gegužės 1. Jie privalo būti paženklinti mikroschema iki 2022 gegužės 1. Verta paminėti, kad socialiai remtinų asmenų laikomų gyvūnų ženklinimo ir registravimo išlaidos turėtų būti kompensuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų, tačiau pati kompensavimo tvarka kolkas dar nepatvirtinta.
Uždelsus tinkamai užregistruoti augintinį, savininko lauktų administracinė atsakomybė. Piktybiškai vengiant ženklinti ir registruoti augintinius, galima sulaukti ne tik piniginių baudų bet ir gyvūnų konfiskavimo. Dėl pastarojo nerimauja gyvūnų globos organizacijos, nes paraleliai mažinant tokių gyvūnų skaičių, didėja tikimybė sulaukti beglobiais tampančių gyvūnų antplūdžio.
Siekiant mažinti gyvūnų augintinių perteklių, bei sumažinti nereikalingų gyvūnų jauniklių patekimo į globos namus srautą, UAB „Nuaro“ atstovai siūlė, jog kartu su ženklinimu socialiai remtiniems asmenims vertėtų kompensuoti ir kastraciją, dėja kolkas į tokius siūlymus neatsižvelgta.
– Į ką turėtų atkreipti dėmesį asmuo, tapęs gyvūno šeimininku? Ką jis pirmiausia turėtų atlikti?
– Tai gana platus klausimas. Viskas priklauso nuo to, kokiu būdu žmogus tapo augintinio savininku: ar jis gyvūną priglaudė iš prieglaudos? Priglaudė iš gatvės ar prastų sąlygų? Pirko iš daugintojų ar iš oficialaus veislyno?
Jei žmogus gyvūną priglaudė iš prieglaudos: pagal įstatymus, prieglaudos, perduodančios ar dovanojančios augintinį kitam asmeniui, privalo jį suženklinti ir naujojo šeimininko duomenis įvesti į GAR. Taip pat, nemaža dalis prieglaudų stengiasi gyvūną padovanoti vakcinuotą bei nukirmintą, o dažnai ir kastruotą.
Jei žmogus gyvūną priglaudė iš gatvės ar prastų gyvenimo sąlygų, pirmiausia, ką reiktų padaryti, tai nedelsiant keliauti į artimiausią vet.kliniką pirminei apžiūrai. Apžiūros metu, vet.gydytojas įvertintų gyvūno sveikatingumą, pageidaujant atliktų sveikatos tyrimus, gyvūną paskiepytų, nukirmintų, nublusintų, paženklintų ir t.t.
Didžiausia klaida, kai gyvūną parsivežame namo, netaikome jam prevencinių priemonių, neatliekame sveikatos tyrimų, o neilgai trukus šeima užsikrečia kirmėlėmis ar blusomis, o kartais ir grybeliu. Svarbu suprasti, kad gyvūno sveikata yra lygi mūsų sveikata.
Paprastai, gyvūną nusipirkus iš oficialaus veislyno su kilmės dokumentais, veislynas pagal galiojančius teisės aktus bei klubų taisykles yra įpareigotas užtikrinti gyvūno sveikatingumą. Gyvūnas į naujus namus išleidžiamas su kilmės dokumentais, europiniu skiepų pasu, vakcinuotas, ženklintas, nukirmintas. Su tokiu augintiniu rekomenduojama apsilankyti pirminei apžiūrai pas vet. gydytoją, kad tiek augintinis tiek šeimininkas susipažintų su aplinka, šeimininkui būtų atsakyti rūpimi klausimai apie gyvūno auginimą, maitinimą, priežiūrą.
– Jei yra legalus veislynas, kaip reguliuoti jauniklių atsiradimą?
– Pirmiausiai reiktų pradėti nuo veislyno reguliavimo. Veislynas turėtų priklausyti tarptautinei organizacijai, kurios atstovai yra Lietuvoje ir reguliuoja veisimo veiklą. Tarptautinės organizacijos turi griežtas veisimo gaires, kurių laikytis yra įpareigotas veislynas.
Šios gairės taip pat reguliuoja ir jauniklių atsiradimą, atvedimo dažnumą ir jauniklių ir jų tėvų sveikatingumą, reikalingų tyrimų atlikimą netgi pasiekimus parodose. Profesionalus veisimas yra sudėtinga ir griežtai reglamentuota veikla, orientuota į ilgalaikius tikslus ir jos nereikėtų nuvertinti iki elementaraus patelės ir patino suvedimo.
– Kur galima gauti standartus apie gyvūnų laikymo sąlygas? Ar yra kokios galimybės mažai uždirbančioms šeimoms, mylinčioms gyvūnus, skirti savo laiką, darbą meilę ir priežiūrą gyvūnams, gaunant paramą?
– Taisykles apie gyvūnų augintinių laikymo sąlygas mūsų valstybėje nustato Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba (VMVT). Jas galima rasti: www.vmvt.lt tinklapyje.
Jei kalbėtume apie VšĮ „Nuaro Fondas“ veiklą, jau ilgą laiką turime praktiką, kai į laikiną globą pas privačius asmenis išleidžiame pateles su ką tik atvestais mažyliais, šunis ar kates pooperaciniame laikotarpyje.
Dažnai tokios laikinos globos prašome padedant išmaitinti mažiukus, tik ką atsimerkusius kačiukus ar šuniukus, kuriuos reikia maitinti pienuku iš buteliuko. Žmonėms, tapusiems globėjais suteikiame visas būtiniausias priežiūros priemones nuo guoliuko, pavadėlio, dubenėlio, iki pašaro, pienuko, skiepų, nukirminimo, nuolatinės veterinarinės priežiūros, psichologinės, etologinės pagalbos.
Globėju tapusiam asmeniui tereikia investuoti savo laiką ir meilę. Galinčių suteikti laikiną globą asmenų pagalba yra itin svarbi, nes joks net ir geriausios ar garsios prieglaudos narvas niekada neprilygs namų aplinkai ir individualiai skiriamam dėmesiui. Gyvūnai, kaip ir žmonės yra socialios būtybės, kurios reikia ne tik maisto.
– Kodėl žmonės vengia kastruoti gyvūnus?
– Dažniausiai pasitaikančios žmonių baimės dėl gyvūno kastracijos yra: kad pasikeis augintinio elgsena, jis taps vangus, lėtas, nutuks, bus apatiškas, nedraugaus su šeimininku, nenorės žaisti. Taip pat baiminamasi, kad operacija nepavyks, įvyks komplikacijos. Turėčiau pabrėžti, kad statistiškai, komplikacijos kur kas dažniau įvyksta dėl gyvūno nekastravimo: tai kalių pūliniai gimdos uždegimai, navikiniai pieno liaukų susirgimai, hormoniniai sutrikimai, patinų prostatos patologijos, navikai, agresijos priepoliai, nuotaikų kaita – ryškus dominavimas šeimininko, kitų augintinių atžvilgiu, hiperseksualumas. Daugelis žmonių iškastruotus gyvūnus sužmogina ir prilygina „vargšams’’ bei galvoja, kad iškastruotas gyvūnas praras savo „vyriškumą“ ar „moteriškumą“, nors taip nėra.
Tarptautinės veterinarijos gydytojų organizacijos pateikia daugybę svarių argumentų kodėl verta kastruoti namuose laikomus gyvūnus augintinius. Aš norėčiau pridurti svariausią argumentą, jog kastruoti reikia, kad sumažėtų kenčiančių gyvūnų ir kastruoti kviesiu tol, kol Lietuvos gyvūnų prieglaudų narvuose nebeliks žmogaus neatsakingumo vaisių – liūdnomis akimis žvelgiančių beglobių šuniukų ir kačiukų.
– Kaip laikytis higienos kalyčių rujos metu?
– Dažnu atveju, kalytės ar katės pačios susitvarko, išsilaižo ir prisižiūri save. Tikrosios rujos metu, gali pagausėti išskyrų, kurias kalė gali ištepti ant grindų ar baldų, todėl rekomenduotina turėti vienkartines palutes ar įsigyti vienkartines/daugkartines rujos kelnaites. Geriausias būdas išvengti higienos problemų – savalaikė kastracija.
– Kokie parazitai dažniausiai puola augintinius, kokios gali būti pasekmės gyvūnui ir jo šeimininkams?
– Parazitavimui įtakos turi sezoniškumas. Užsikrėtimui parazitais įtaikos turi temperatūra. Tarkime, kirmėlės parazituoja nuolat. Kartu su kirmelėmis parazituoja ir blusos. Erkės parazituoja šiltuoju metų sezonu. Taip pat gali parazituoti ir pavasarį bei rudenį, jei žemės temperatūra yra aukštesnė nei 6 laipsniai šilumos.
Turint augintinį, užsikrėtimas kirmelėmis yra pavojingiausias, nes jomis užsikrėsti gali ir žmogus. Dažnas klientas galvoja, kad: „aš niekur neinu toli, paleidžiu šunį bėgioti po nuosavą kiemą, jis tikrai neužsikrės parazitais“.
Tačiau parazitų kiaušinėlius žmogus gali parnešti namo ant batų ar drabužių, taip pat užsikrėsti neplaudamas rankų ar valgydamas iš vienos lėkštės su augintiniu. Suaugusį augintinį rekomenduojama nukirminti kartą į 3 mėnesius ar kartą į sezoną, nublusinti bei duoti priemones nuo erkių rekomenduojama kas mėnesį ar kas tris (priklausomai nuo veterinarinio vaisto pasirinkimo).
Neramina faktas, kad į Lietuvą iš šiltųjų kraštų atkeliauja kirmėlės parazituojančios šunų, kačių širdyje bei pavojingos ir žmogui, nes parazituoja jo akyse. Dėl šios priežasties žmogus gali apakti, o augintinis nugaišti.
– Kaip atpažinti pasiutligę ir ką daryti kilus įtarimui?
– Pirmiausia norėčiau pabrėžti ir paneigti iš senų laikų atėjusį įsitikinimą, kad pasiutlige Lietuvoje laukiniai ir naminiai gyvūnai serga dažnai. Statistiškai pasiutligės Lietuvoje nėra daugiau nei 10 metų. Miškuose laukiniams gyvūnams kasmet yra mėtomi specialūs pašarai su vakcinomis, o naminius augintinius vakcinuojame kasmetine vakcina.
Gyvūnui susirgus pasiutlige aiškiai pasikeičia augintinio elgesena. Jis pasidaro apatiškas aplinkai, sutrinka koordinacija, nelaka ir neėda, padidėja seilėtekis, gali pulti be įspėjimo. Kilus įtarimui reiktų konsultuotis su veterinarijos gydytoju. Pasiutligė – sunki, pavojinga ir nepagydoma liga, platinama su seilėmis įkandimo metu.
Nereikėtų neapgalvotai liesti laukinių gyvūnų pvz lapių, ūsūrinių šunų kurie gali įkąsti. Pasiutligės taip pat nederėtų painioti su agresija. Jei gyvūnas sukandžiojo tai dar nereiškia, jog jis yra pasiutęs. Dažniausiai tai būna netinkamo auklėjimo spragos.
– Kaip atpažinti kovinių šunų veisles, kokie jų laikymo ypatumai?
– Anksčiau buvo patvirtintas agresyvių veislų sąrašas, tačiau dabar jis negalioja. Agresyvus šuo gali būti nepriklausomai nuo veislės ar lyties, nors genų paveldimumas yra gana svarbus. Agresiją šuo gali įgyti gyvenimo eigoje, jo nedresuojant, netinkamai dresuojant, patiriant smurtą, patyrus psichologinių traumų, netgi per daug lepinant. Drąsiai galima teigti, jog tai yra prasto šeimininko pasekmė.
– Kaip išvengti blogų kvapų, kai aplinkoje laikomas gyvūnas?
– Norint išvengti blogų kvapų aplinkoje, pirmiausiai pats augintinis turi nesmirdėti. Būtina rūpintis jo odos bei kailio priežiūra. Priklausomai nuo šuns veislės, kirpykloje rekomenduojama lankytis kas 1 – 3 mėnesius. Jei šeimininkas turi pakankamai žinių, tai galima atlikti ir namuose.
Reiktų rinktis aukštesnės kokybės, natūralius šampūnus, šukas ir kt. Dėl priemonių rekomenduojama konsultuotis su gyvūnų kirpyklomis ir profesionaliais kirpėjais. Dažniausiai gyvūnai auginami lauke turi stipresnį specifinį kvapą nei gyvenantys viduje. Taip yra dėl to, kad dėl temperatūrų skirtumų, kūnas yra padengiamas riebalų sluoksniu, kad gyvūnas būtų apsaugotas nuo šalčio ar perkaitimo (vidinė termoreguliacija). Būtent šis riebalų sluoksnis riebalina ir plauką. Riebesnis plaukas bei oda lengviau sugeria kieme esančias dulkes ir nešvarumus, todėl įgauna ir nemalonų kvapą.
Kartais gyvūnai turi blogą kvapą dėl sveikatos sutrikimų dėl kurių yra būtina veterinarijos gydytojo pagalba.
Kalbant apie aplinkos priežiūrą, gyvūno išmatas, šlapimą, seiles reikia reguliariai valyti, gyvūną šerti aukštos kokybės pašaru, užtikrinti, kad nuolat turėtų šviežio vandens. Jei augintinis gyvena namuose, reguliariai vedžioti, įvesti rėžimą.
Tvarkingo ir rūpestingo šeimininko nei namai nei gyvūnai neturi blogų kvapų.
