Bora Bora pas savo šeimininkę atkeliavo 2014-ųjų vasarą. Prieš joms susipažįstant, Laima studijavo veterinarinę mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete, o katė „gyveno“ po „Volkswagen Bora“ automobiliu. Būtent tokios pažinties aplinkybės ir paskatino jai suteikti Bora Boros vardą.
„Ėjau namo po treniruotės, kai staiga iš po „Volkswagen Bora“ automobilio, lyg iš niekur, išlindo maža katytė. Pagalvojau, kad priglausiu ją vienai nakčiai. Kaip matote, toji naktis tęsiasi daugiau nei dešimtmetį“, – šypsosi Laima.
Jauną katytę nuo gyvenimo gatvėje išgelbėjusi veterinarijos gydytoja nė nenutuokė, kad jau už dešimties metų augintinė svyruos ant gyvybės ir mirties slenksčio, o jai reikės sukaupti visas jėgas, kad iškovotų Bora Borai dar vieną šansą į rytojų.
„Po trumpos vienos nakties išvykos namuose radau „dovanėlę“ – dvidešimt išvemtų balų. Tai buvo ženklas skubiai apsilankyti veterinarijos klinikoje, kur Bora Borai atlikome kompiuterinę tomografiją, endoskopiją ir citologinius tyrimus iš smulkaus, dviejų milimetrų „spuogelio“. Paaiškėjo, kad ūmaus vėmimo priežastis yra mastocitoma – navikas, į organizmą galintis išskirti daug kenksmingų cheminių medžiagų. Odos darinį pašalinome ir išsiuntėme biopsijai“, – apie ligos pradžią pasakoja Bora Boros šeimininkė Laima.
Išvydę tyrimų rezultatus, kolegos tylėjo
Tačiau operacija augintinės sveikatos problemų neišsprendė. Priešingai, jai išsivystė neplanuotos komplikacijos, dėl kurių Bora Boros būklė po 72 val. tapo kritinė.
„Pakartotiniai kraujo tyrimai parodė ūmų inkstų funkcijos nepakankamumą. Stipriai sukilo inkstų rodikliai, gyvybiškai pavojingai užkilo kalis. Kolegos tylėjo. Supratau, kad arba veikiame čia ir dabar, arba viskas“, – prisimena Laima.
Jei lėtinis inkstų nepakankamumas vystosi keletą metų, tai ūminis inkstų nepakankamumas gyvūno organizmą sužaloja vos per keletą dienų. Pasak veterinarijos gydytojos, tokią būklę gali nulemti įvairios infekcijos, apsinuodijimai cheminėmis medžiagomis ar augalais, sunkūs sisteminiai susirgimai, reakcijos į vaistus ar medicininių procedūrų komplikacijos.
Į veterinarijos kliniką atvyko su miegmaišiu
Susikrovusi būtiniausius daiktus – miegmaišį, pripučiamą čiužinį ir keletą drabužių – L. Žiukė su Bora Bora išskubėjo į veterinarijos centrą. Čia ji su augintine praleido keturias bemieges paras.
Vos atvykus, Bora Borai pirmiausia buvo atliktas kraujo dujų tyrimas, kuris veterinarijos gydytojams leido išsamiai susipažinti su tuo metu gyvūno organizme vykstančiais kvėpavimo sistemos ir medžiagų apykaitos pokyčiais.
„Normos atveju kraujo rūgštingumo balas turėtų būti 7.35, tačiau Bora Boros atveju šis tyrimas parodė 6.98. Toks skaičius absoliučiai nesuderinamas su gyvybiniais rodikliais. Jeigu per ateinančias porą valandų nebūtume pradėję gydymo, esu tikra – dabar jos čia nebūtų“, – įsitikinusi šeimininkė.
Dieną ir naktį stebint, kaip sunkiai augintinis kovoja už gyvybę, šeimininkus gali aplankyti ir labai niūrios mintys. Todėl svarbu, kad tokiomis akimirkomis motyvacijos nepasiduoti įkvėptų aplinkiniai.
„Maistą nešė visi – kolegos, šeima, net klientai. Kiekvienas žodis, kiekvienas kavos puodelis man primindavo, kad nesu viena, ir tai padėjo nepasiduoti. O artimųjų palaikymas šioje situacijoje buvo ypač svarbus. Per keturias paras miegojau tik šešias valandas: reikėjo nuolat sekti jos būklę“, – pasakoja Laima.
Gydymas – sėkmingas, tačiau komplikacijų išvengti nepavyko
Nors pirmasis mūšis dėl augintinės gyvybės buvo laimėtas, priešakyje laukė dar ne viena kova. „Mūsų namai virto ligonine. Namuose tęsiau lašelines, atsivežiau nuolatinės infuzijos aparatą, kraujospūdžio matuoklį ir toliau atidžiai stebėjau jos savijautą“, – sako L. Žiukė.
Tačiau jau po trijų dienų Bora Boros inkstų veikla ir vėl sutriko. „Verkiau ir garsiai, ir tyliai. Jaučiau, kad šansų išgyventi – nedaug. Tikimybė išgelbėti Borą Borą buvo keli procentai, tačiau minčių pasiduoti nebuvo. Kiek daug gali žmogus ir medicina, kai gyvūnui suteikiamas šansas ir padaroma viskas, kas įmanoma“, – tikina šeimininkė.
Veterinarijos centre katės laukė dar vienas intensyvus gydymo etapas. Laimei, šįkart – paskutinis. „Jai, kaip veterinarijos gydytojo augintinei, išsivystė visos įmanomos komplikacijos: peritonitas, žaizdos, infekcija. Tačiau dabar situacija gėrėja – netgi vienas iš inkstų struktūriškai pilnai atsistatė, o inkstų funkcija, remiantis kraujo tyrimais, taip pat beveik grįžo į normos ribas“, – šypteli L. Žiukė.
Šiandien Bora Borai – 11,5 metų ir, kaip juokauja šeimininkė, „ji niekada neturėjo tokio apetito gyvenimui, kaip dabar“.