Nuo įstrigusios letenos skalbyklėje iki agurkų baimės – kas slypi už keisto kačių elgesio

Pranešta, kad katino koja įstrigo tarp skalbimo mašinos durelių. 

Kaip nurodo ugniagesiai, gyvūno koja išlaisvinta panaudojus laužtuvą.

Tačiau kodėl katės neretai elgiasi taip – mūsų nuožiūra – neįprastai ir nelogiškai?

Dėl savo unikalios raumenų sandaros ir puikių pusiausvyros įgūdžių katės gamtoje lipdavo į aukštas vietas, iš kurių galėdavo apžvelgti savo teritoriją ir pastebėti grobį. Šiandien tokių įgūdžių, kad surastų ir sumedžiotų vakarienę savo dubenėlyje, nereikia, tačiau instinktyvus žiūrėjimas į kambarį nuo knygų lentynos viršaus yra būtent tai, kam katė yra evoliuciškai prisitaikiusi.

Kaip laukiniai plėšrūnai, katės yra oportunistinės ir medžioja, kai tik pasitaiko grobis. Kadangi dauguma kačių grobio yra mažas, laukinės katės turi maitintis daug kartų per dieną – todėl naudoja „seka-puola-nužudo-ėda“ strategiją. Štai kodėl jos mėgsta vytis ir pulti mažus žaislus bei valgo nedidelėmis porcijomis dieną ir naktį.

Smulkus, mažas grobis natūralioje aplinkoje paprastai slepiasi mažose ertmėse. Taigi, vienas iš paaiškinimų, kodėl katė linkusi kišti letenas į indus ir angas, yra tas, kad ją veda tas pats smalsumas, kuris prieš milijonus metų padėjo užtikrinti jos rūšies išlikimą.

Laukinėje gamtoje katėms aštrūs nagai buvo reikalingi laipioti, medžioti ir gintis. Galąsdamos nagus į artimiausius paviršius, jos išlaikydavo juos geros būklės ir parengtus, taip pat ištempdavo nugaros ir kojų raumenis bei šiek tiek sumažindavo stresą. Taigi, katės gadina jūsų sofą, kėdes, pufą, pagalvėles, užuolaidas ir visą kita, ką jūs padedate jos aplinkoje. Jos drasko šiuos daiktus į skiautes ir išlaiko savo nagus puikioje formoje, nes būtent taip darė jos protėviai, norėdami išgyventi.

Kaip gyvūnai, kurie buvo medžiojami, katės evoliucionavo taip, kad nebūtų sugautos. O gamtoje išgyvendavo tos katės, kurios geriausiai sugebėdavo išvengti plėšrūnų. Taigi, šiandien jūsų namuose Micė yra ekspertė įsisprausti į mažas erdves, ir slėptis netikėtose vietose. Tai taip pat paaiškina, kodėl ji teikia pirmenybę švariai ir bekvapei katės dėžutei – taip mažiau tikėtina, kad jos buvimo vieta bus išduota plėšrūnams, kurie gali uostinėti aplink.

Internete turbūt esate matę vaizdo įrašų, kuriuose katės išsigąsta pamačiusios agurkus. Nors šie vaizdo įrašai ir juokingi, jie verčia mane užduoti klausimą: kodėl katės taip bijo agurkų? Yra keletas teorijų, tačiau, pasak gyvūnų elgesio tyrinėtojo Cono Slobodchikoffo, daugelis ekspertų sutinka, kad agurkai katėms primena gyvates. „Agurkai pakankamai panašūs į gyvatę, kad katėms suveiktų instinktyvi baimė gyvatėms“, – sako tyrėjas. Kita versija – atkreipkite dėmesį, kad vaizdo įrašuose agurkas padedamas katei nematant, tad kai kurių tyrėjų nuomone, katės išsigąsta naujo, nematyto, netikėtai atsiradusio objekto.

Kačių nosys paprastai būna drėgnos – ir tai visiškai natūralu. Taip yra drėgnos pirmiausia dėl skysčių, kuriuos išskiria prakaito liaukos. Jos padeda reguliuoti kačių kūno temperatūrą ir gerina jų uoslę. Beje, katės savo nosies ertmėje turi daugiau nei 200 milijonų uoslės receptorių – būtent jie padeda užuosti grobį, rasti kelią namo ir atpažinti kitus gyvūnus bei žmones.

Katės gali murkti dėl įvairių priežasčių – pavyzdžiui, iš laimės, dėl streso ar alkio. Tačiau įdomu tai, kad jų murkimo dažnis – nuo 25 iki 150 hercų – yra diapazone, kuris gali skatinti audinių regeneraciją. Taigi, nors Pūkės murkimas daro ją puikia kompanione popietiniam miegui, taip pat įmanoma, kad jos murkimas gydo jos raumenis ir kaulus – ir galbūt net ir jūsų.

Tad apibendrinant – katės iš esmės yra laukiniai gyvūnai, prisitaikę prie neįprastos ir dirbtinos namų aplinkos, sukurtoje žmonių. Nenuostabu, kad kartais jų elgesys gali atrodyti šiek tiek keistas.