Kaip gerai, kad atsiranda tų, kurie nori ir gali ginti nuskriaustuosius. Savanoriška gyvūnų globos organizacijoja „Penkta koja“priima visus – sergančius, muštus, marintus badu, pasiklydusius ar „išėjusius iš mados“. Ne pelno siekiančios organizacjos savanoriai stengiasi padėti gyvūnams ne tik fiziškai pasveikti, bet ir psichologiškai susidoroti su patirtu siaubu. Ir žinote ką? Gyvūnas, pajautęs šilumą ir betarpišką meilę, pražysta, kaip labiausiai prižiūrima gėlė. Klausiate, iš kur galim žinoti? Pažiūrėkite į gyvūno akis, kai apgaubiate jį savo meile ir dėmesiu, mūsų manymu, jose matosi pasaulis, kurį jis nori jums dovanoti.
Užuojauta, noras padėti tam, kurio nebylaus pagalbos šauksmo negirdi, ir tos spindinčios, dėkingumo kupinos akys – tai motoriukas, kurio dėka gyvūnų prieglaudose visada ištiestos pagalbos rankos. Deja, mūsų visuomenėje vis dar plačiai paplitęs abejingumas. Ką ir bekalbėti apie gyvūną, jei paties žmogaus skausmas dažnai nepastebimas. Tik kitaip nei žmonės, gyvūnai negali pasakyti, kad jį ištiko bėda, jis negali pakovoti už save, todėl ieško prieglobsčio, mėgina glaustis, o praeiviai jų nepastebi, o gal apsimeta, kad nepastebi, kiti gi dar burbtels: „Ko čia velkiesi iš paskos, dink!“
Ir dingsta! Nepakėlę abejingumo svorio, dingsta amžiams. O buvo galima padėti, jei tik abejingumas nebūtų paėmęs viršaus. Juk kiekvienas iš mūsų galime tapti keturkojo angelu sargu. Nebūtina visų priglausti, užtektų skirti dėmesio, padėti surasti namus, alkaną – pamaitinti, ištroškusį – pagirdyti, o sergantį – pagydyti.
Sakoma – „Geriausia investicija – geras darbas“, tuomet kodėl neinvestavus į gėrį, į pagalbą nuskriaustiems gyvūnams? Kiekvienas atskirai, ir visi kartu galime labai daug gero nuveikti gyvūnų labui. Tai nėra taip nepasiekiama, kaip kartais gali atrodyti. Juk galime šiems gyvūnams skirti kelis litus, kuriuos planavome išleisti pyragaičiui prie puodelio kavos, nupirkti jiems maisto, prisidėti prie taip reikalingų vaistų ir gydymo išlaidų, o gal kažkas gali paimti gyvūną laikinai globai.
Kiekvienas galime prisidėti pagal savo galimybes, ir tai tikrai nėra neįmanoma. Niekas to už mus nepadarys, tik mes patys – paprasti žmonės. Prieglaudos mielai priima bet kokią pagalbą – naujus savanorius, tuos, kurie tiesiog retkarčiais gali atvažiuoti ir prisidėti prie kasdienių darbų.
Manom, kad atradę galimybių padėti nuskriaustam keturkojui, savo širdyse rasime ramybę ir pasitenkinimą. Tikim, kad kiekvienas iš mūsų galime tapti gyvūno angelu sargu, tereikia noro. George Bernard Shaw sakė: „Kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis“. Gal ir yra tame tiesos, bet žmonių tarpe taip pat yra puikių pavyzdžių. Būkime tais pavyzdžiais.
